Žmonėms neįprasta, kad vyras parašė knygą apie feminizmą
„Rašydamas šį kūrinį, turėjau būti atviras sau. Žinojau, jei parašysiu vadovėlį, vis tiek susidursiu su klausimais, kodėl man tai rūpi. Žmonėms atrodys keista, kad vyras parašė apie feminizmą“, – apie patirtis rašant pirmąją knygą pasakoja Donatas Paulauskas.
Kalbino Viktorija Juškauskaitė, nuotraukos „creatif mornings vilnius“, Mato Oželio, žurnalas VERSLO pietūs nr. 2
Donatas Paulauskas (nuotr. ” creatif mornings vilnius”)
Autoriui feminizmas yra artimas seniai. Donatas garsiai kalba apie lyčių (ne) lygybę: „Klausdami, kaip susidomėjau feminizmu bei lyčių lygybe, žmonės tikisi išgirsti įdomų pasakojimą apie kažkokį lūžį, dėl kurio pradėjau tuo domėtis. Tačiau aš tokios istorijos neturiu. Man tai įvyko natūraliai, jau nuo paauglystės pradėjau skaityti, stengiausi kuo daugiau sužinoti.“
Neseniai knygynų lentynose pasirodė jūsų knyga „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“. Kodėl sugalvojote ją parašyti?
Tokio tipo knygą būčiau norėjęs rasti, kai man buvo aštuoniolika, – sužinoti apie feminizmą daugiau, su kuo jis susijęs, kodėl aktualus. Man norėjosi paprastos, susistemintos informacijos, prieinamos lietuvių kalba. Per visą laiką jokios literatūros apie feminizmą neatsirado, tad tai – vienas iš veiksnių, dėl kurių nusprendžiau parašyti. Kita priežastis – prieš dvejus metus, grįžęs po studijų užsienyje, Vilniaus universitete pradėjau dėstyti lyčių studijas ir susidūriau su ta pačia problema: studentams, pradedantiems domėtis šia sritimi, nėra tinkamos literatūros, kurią galėčiau pasiūlyti, kuri būtų suprantama. Man atrodė, kad tokio tipo knygos greitu metu vis dar nebus galima rasti, tad teko imtis šio darbo pačiam.
Su kokiais sunkumais susidūrėte rašydamas knygą?
Sunkiausia užduotis buvo parašyti paprastai. Iš tiesų labai lengva tą padaryti sudėtingai, ypač kai esi įsigilinęs į tam tikrą sritį. Vis dėlto moksliniu „žargonu“ parašytas tekstas nebus suprantamas plačiajai auditorijai, o ją aš ir norėjau pasiekti. O kai elementariai reikia paaiškinti sudėtingus dalykus, tada ir prasideda problemos.
Būna, kad autoriai, susidūrę su problemomis, nori numoti į viską ranka. Ar buvo akimirkų, kai nesirašė ir norėjosi mesti?
Labai stiprių krizinių momentų nepatyriau. Tačiau buvo terminas, per kurį reikėjo parašyti knygą. Iš pradžių leidyklai siunčiau tik vieną skyrių ir norėjau sužinoti, ar verta tęsti, ar skaitytojui tai bus įdomu. Kai jau buvo uždegta „žalia šviesa“, tęsiau. Turėjau tris mėnesius knygai pabaigti. Nebuvo taip, kad kankinausi ir tai buvo neįveikiamas iššūkis. Atėjo metas, kai rašymas tapo rutina ir nuo jos pradėjau pavargti. Tačiau rašyti man nėra nauja, nes nuo jaunystės rašau publicistinius tekstus. Aišku, šis tekstas buvo kitoks, jame primaišyta daug žanrų, bet dėl to tik įdomiau.
Tai ar skaitytojai gali tikėtis antrosios jūsų knygos? Jei taip išduosite keletą detalių ?
Dabar nesinori pulti prie tolesnių projektų. Kai parašai knygą, dar visus metus turi apie ją kalbėti. Nors tavo galvoje knyga jau baigta, ji jau išspausdinta, tačiau kitiems tai – naujiena. Turi apie kūrinį pasakoti. Kol kas bandau eksperimentuoti, išbandyti kitokį rašymo stilių, o kai jau turėsiu viziją, galbūt bus ir antra knyga.
Baigėte magistro studijas Vidurio Europos universitete. Kodėl pasirinkote užsienio universitetą?
Seniai turėjau šį tikslą. Lietuvoje lyčių studijų disciplinos nėra, tik pasirenkamieji kursai, o laipsnio gauti neįmanoma, tad teko ieškoti universiteto užsienyje. Žinojau, kad Vidurio Europos universitete lyčių studijos yra aukšto lygio. Keletas mano draugų ir pažįstamų Vidurio Europos universitete jau buvo baigę šią discipliną, todėl žinojau, kad studijos labai įdomios.
Kokią bakalauro studijų programą baigėte Lietuvoje?
Studijavau visiškai su lyčių studijomis nesusijusį dalyką – viešąjį administravimą. Kai žmonėms pasakau, jog pirmoji mano specialybė buvo būtent tokia, jiems tai atrodo itin keista. Dalykine prasme abejos mano studijos nėra susijusios. Tačiau nesigailiu, kad bakalauro studijoms pasirinkau šią programą. Turėjau daug laiko nevyriausybinėms veikloms ir visada stengiausi į savo studijas pažvelgti feministiniu aspektu. Netgi visi mano rašto darbai bei pranešimai buvo su tuo kaip nors susiję, bandžiau išlaikyti perspektyvą
O dabartinės jūsų veiklos kaip nors yra susijusios su viešuoju administravimu?
Aš vis dar dėstau universitete, bet tuo pačiu dalyvauju programoje „Kurk Lietuvai“. Tai – profesionalų programa, kurios dalyviai vienus metus dirba dvejose pasirinktose valstybinėse įstaigose. Galima sakyti, kad tai susiję su mano pirmosiomis studijomis, nes pagal šią programą dirbu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, o tai – viešasis sektorius. Nors čia esu susitelkęs ties vienu projektu – lyčių lygybės darbo rinkoje skatinimo. Tad simboliškai grįžo ir viešojo administravimo dalis, kuri susijungė su dabartiniais interesais.
Esate vienas nedaugelio jaunų žmonių, kurie drąsiai kalba apie feminizmą. Iš kur tokia gyva feminizmo dvasia?
Anksčiau galvojau, kad feminizmas ir lyčių lygybė mane domina tik iš akademinės pusės ir man tiesiog smalsu. Bet vėliau, studijuodamas, rašydamas knygą, pradėjau vis aiškiau suprasti, kad feminizmas yra susijęs su mano gyvenimu. Domiuosi tuo, nes turėjau nelabai malonių patirčių savo šeimoje: siekdamas jas paaiškinti, priartėjau prie feminizmo idėjų ir pradėjau į jas gilintis. Aišku, yra ir intelektualinė pusė: palaikau šias idėjas dėl to, kad tai prasminga.
Donatas Paulauskas (nuotr. Mato Oželio)
Minėjote, kad rašydamas knygą kitaip pradėjote žiūrėti į feminizmą. Ko pasimokėte?
Rašydamas šį kūrinį, turėjau būti atviras sau. Žinojau, jei parašysiu vadovėlį, vis tiek susidursiu su klausimais, kodėl man tai rūpi. Žmonėms atrodys keista, kad vyras parašė apie feminizmą. Privalėjau būti atviras, ir nepasakyčiau, kad man tai buvo sunku. Aišku, neįprasta rašyti visiškai atvirai, bet jaučiu, kad tai reikalinga. Supratau, kad atvirumas padės skaitytojams geriau suprasti,kaip feminizmas susijęs su kasdieniu žmogaus gyvenimu. Siekiau per savo patirtį parodyti ir kitiems, kad tai aktualu.
Jums tik 27-eri, o jau sėkmingai dėstote Vilniaus universitete, išleidote knygą, esate aktyvistas, palaikantis lyčių lygybę. Kaip tapote tuo, kuo esate?
Jūs išvardijote tik mano „perliukus“, tad gali atrodyti, kad visas gyvenimas toks ir yra. Tačiau už tos sėkmės slypi ir nesėkmės. Retai žmonės jomis giriasi. Jei jų nesimato, nereiškia, kad sunkumų nėra. Nemažai kartų girdėjau „ne“ visoms savo idėjoms, tad užsispirdamas ir vėl bandydamas šį tą pasiekiau. Tokia ir paslaptis: tu neišvengiamai suklysti, bet jei turi pakankamai užsispyrimo, tau pavyks.
Jūs – laimingas žmogus?
Pasakyčiau, kad taip. Tačiau man laimė nėra tai, kad gyveni be rūpesčių ir jauti malonumą. Sociologas Zygmuntas Baumanas aiškino, kad esame linkę manyti, kad laimė yra gerų dalykų, nutikusių per gyvenimą, suma. Tačiau jis sako, kad geriau ir naudingiau laimę suprasti kaip kliūčių ir bėdų įveikimą, išsprendimą. Tai duoda laimei tikrąjį polėkį: tu kažką padarei nepaisydamas kliūčių. Aš vadovaujuosi šia mintimi.
Ar turite savotiškų ritualų ar susikurtų pabėgimo nuo rutinos planų, kai siekiate atsikvėpti?
Sunku pasakyti. Neturiu tokio aiškaus pabėgimo plano, kurį turi kiti. Gal neturiu todėl, kad man jo nereikia. Netgi sunku pabėgti nuo ritmo, į kurį įsisuki. Ypač – nuo virtualios erdvės.
Kokį matote savo profesinį kelią po dešimtmečio?
Nesu linkęs planuoti savo karjeros. Neturiu tokios vizijos ir net nežinau, ką veiksiu po metų. Todėl sunku pasakyti, ką darysiu po dešimties. Dažnai daug kas gali pasikeisti, net jei turi planų. Ilgai galvojau, kad noriu studijuoti doktorantūroje ir įgyti daktaro laipsnį. Tačiau pastaruosius dvejus metus šios minties atsisakiau ir man tai nebeatrodo patrauklu. Nenoriu savo gyvenimo sieti vien tik su akademine veikla, straipsnių rašymu, dėstymu. Šiais metais atsisakiau doktorantūros pasiūlymo. Aišku, visi turime norų ir ketinimų. Tad aš labai norėčiau grįžti į žiniasklaidą, nes anksčiau šioje srityje dirbau daugiau ir intensyviau.
