Vilniaus gatvės fotografas Vincas Alesius
Žymiausias Vilniaus gatvės fotografas Vincas Alesius, žmonių pasakojimu, pralenkė orą ir tapo pirmuoju kriterijumi, apie kurį jie galvoja prieš išeidami į miestą. O fotografo feisbuko sienos sekėjai kartais priversti griebtis valerijono dėl nuotraukos su vyru aptemptomis kelnėmis. Nors iš tiesų Vincas atlieka šviečiamąją funkciją ir parodo mums visiems, kokie žmonės gyvena ir vaikšto Vilniaus gatvėmis.
Kalbino Sandra Vilimaitė, nuotrauka iš asmeninio archyvo, žurnalas VERSLO pietūs nr. 1
Fotografas Vincas Alesius (nuotr. asmeninio archyvo)
Vilniečiai prieš išeidami į gatvę iš pradžių galvoja ne apie orą, o kaip apsirengti, nes Vincas Alesius gali nufotografuoti. Ar tikslingai siekėte populiariumo fotografuodamas žmones gatvėje, ar populiariumas atėjo kaip mėgstamos veiklos rezultatas?
Man atrodo, tai yra nedidelio miestelio ypatumas: kai atsiranda žmogus, kuris daro ką nors nauja ir neįprasta, tai tampa didele naujiena. Žmonės labai suasmenina tuos dalykus. Juk tai yra tiesiog gatvės nuotraukos, kuriomis aš fiksuoju akimirkas ir miesto gyvenimą, o ne atskirus žmones. Tas mitas išsirutuliojo iš to, kad dėmesį sutelkiu į žmogų kaip į vieną pagrindinių gatvės personažų. Kartais kreipiu didesnį dėmesį į žmogų, bet nepozicionuoju savęs kaip stiliaus fotografo. Aišku, malonu, kad žmonės džiaugiasi ir nori patekti į kadrą – mane pamatys! – bet specialiai šito nesiruošiau daryti.
Kaip pavyksta sugyventi su kritikais? Peržvelgus jūsų feisbuko sieną matyti, kad gausu ekspertų, kurie pamokys jus ne tik kaip fotografuoti, bet ir kaip pačią nuotrauką pristatyti.
Man nėra sudėtinga su kritikais, nes auditorija, kuri stebi tuos vaizdus, yra nuo 20 iki maždaug 35 metų amžiaus – daug jaunesnė. Paprastai nesikišu į komentarus ir pats beveik niekada nekomentuoju nei nuotraukų, nei pasisakymų. Ir į kritiką piktai neatsakau, nes internetas yra didžiausia pasaulio šiukšliadėžė, kur visi viską meta ir kur tikrai sunku apginti savo poziciją. Geriau savo nuomonę išsakyti per interviu, o veldamasis į diskusijas internete, nemanau, kad gali pasiekti savo tikslą.
Jei jauti, kad kamera tave slegia ar kas nors nepavyko – padėk į šalį ir padaryk pertrauką. Nesikoncentruok į nesėkmę, imkis kitų mėgstamų dalykų.
Pristatydamas nuotrauką, tyčia provokuojate užrašu virš jos? Susidaro įspūdis, kad feisbuke jus seka daug provincijos žmonių, kuriems vyras aptemptomis kelnėmis sukelia širdies smūgį.
Tik laiko klausimas, kada išlįs komentatoriai su išsilavinimo stoka. Galima sakyti, kad tai darai tyčia. Be to, tai pramoga žmonėms, o internetas tam ir skirtas, kad rašytum, ką nori. Žmonės dabar taip internetą suasmenina, kad vieni kitus paduoda į teismą už komentarus. Prieš 15 metų buvo sunku net pagalvoti, kad kas nors gali tau pateikti kaltinimus, remdamasis įrašu interneto puslapyje. Žmonės labai giliai viską priima į širdį. Tad ir prierašai prie nuotraukų apgalvoti ir pritraukiantys žmonių dėmesį.
Ar taikote kokius nors kriterijus atsirinkdamas žmones gatvėje?
Man patinka vyresni žmonės, dažnai vykstu toliau nuo centro į Vilniaus rajonus jų ieškoti. Ir kartais pakanka vieno gero kadro, kad grįžtum namo laimingas it žuvį pagavęs ir paleidęs – tą momentą užfiksavęs. Vizija, kurią tik pats fotografas supranta. Kiti žmonės gali net nepastebėti to, kas buvo norima pasakyti.
Kur semiatės motyvacijos blogą dieną?
Jei jauti, kad kamera tave slegia ar kas nors nepavyko – padėk į šalį ir padaryk pertrauką. Nesikoncentruok į nesėkmę, imkis kitų mėgstamų dalykų. Veikla turi teikti malonumą, nuotraukos, nepaisant, niūrios jos ar šviesios, – džiuginti.
Kaip įsivaizduojate save po 10 metų?
Manau, fiksuosiu ir toliau tai, ką matau, dalysiuosi su kitais. Tikriausiai jau būsiu surengęs ir nuotraukų pristatymą tam tikra tematika.
