Turistiniame Čiangmajuje – paslėptos provincijos gyventojų dramos
Šiaurinės Tailando dalies sostine vadinamas Čiangmajus iš pirmo žvilgsnio atrodo sukurtas patogumui. Tvarkingas gatvių tinklas, geros sąlygos važinėti dviračiu, daugybė parduotuvių, turgelių, įvairiausių paslaugų, kavinių ir nakvynės namų kompaktiškame miesto centre pagauna ir daugybę keliautojų priverčia užtrukti ilgiau nei jie planavo.
Tekstas ir nuotraukos Daiva Repečkaitė, žurnalas VERSLO pietūs nr. 1
Čiangmajus (nuotr. Daiva Repečkaitė)
Labai norisi traukti toliau, į daugiau nuotykių žadančias vietoves – į kalnus arba „kuprinėtojų“ sostine vadinamą Pai miestelį, bet kiekviena diena Čiangmajuje tarp kelionės punktų su sudėtingesne logistika masina: dar truputį, dar ne viskas išbandyta. Čia – nieko panašaus į tipišką didmiesčio gausmą neaprėpiamame Bankoke. Tačiau nepanašu ir į mažesnius miestelius, kur tenka kalbėtis ženklais. Ieškantys egzotikos, gali susirasti pakelės užkandinę, kurioje prekiaujama ir skruzdžių kiaušiniais. Norintiems poilsio – masažo salonai ir barai su gyva muzika. Nenuostabu, kad išplėtota turizmo ekonomika traukia darbuotojus iš kitų Tailando vietovių – dažnai ir pačius pažeidžiamiausius, mažai galimybių gyvenime turinčius darbuotojus.
Pirma diena: kalnų kava
„Akha Ama“ kavinės kvepia neseniai sumaltomis kavos pupelėmis, primena „hipsterines“ pasisėdėjimo savo nešiojamojo kompiuterio kompanijoje vietas bet kuriame pasaulio mieste. Tačiau šio verslo idėja neįprasta. Lee Ayu Chuepa, kavos perdirbimo ir kavinių verslo įkūrėjas, socialinį verslą sukūrė ieškodamas, kaip pagelbėti savo gentainiams iš akha tautos, tradiciškai gyvenančios aukštikalnėse. Tradicinis jų gyvenimo būdas – žemdirbystė ir prekyba produktais – nebepakankamas, kad būtų galima išsilaikyti ir įsigyti daiktų, kurių reikalauja šiuolaikinis gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, išmaniųjų telefonų. „Mokykla moko vaikus vartoti, konkuruoti, kovoti. Niekada nemoko grįžti namo ir sukurti kažką bendruomenei,“ – negaili kritikos Lee.
„Mano gyvenimas labai skiriasi nuo ankstesnių kartų. Dabar kaimuose augantys vaikai bent jau gali įgyti išsilavinimą ir, be gimtosios, kalba bent dviem kalbomis (tajų, kinų ir/ arba anglų),“ – pasakoja Lee, įtikėjęs, kad būti iš etninės mažumos – papildoma galimybė, o ne trūkumas. „Mokykloje nesakydavau, kad mano tautybė – akha. Bet dabar pripratau ir netgi taip pavadinau savo prekinį ženklą. Į Italiją (mugę Turine – aut.past.) vykau su tautiniu kostiumu. Išskirtinumas yra išskirtinumas,“ – sako savo TED tinklo kalba išgarsėjęs ir daug pasaulio apkeliavęs verslininkas. Jo socialinio verslo pranašumas tas, kad, išmokę auginti kavą, kalnų gyventojai gali įterpti sau įprastus augalus tarp kavamedžių – kavos auginimas visiškai netrukdo pasisodinti daržovių sau, nebūtina keisti įprasto gyvenimo būdo ar kraustytis į miestą.
Nors Tailandas niekada negarsėjo kava, vis daugiau šio produkto pavyksta eksportuoti. Kavos poreikis yra stabilesnis nei pasirodymų turistams, kuo vis dažniau verčiasi akha kaimų gyventojai. Štai gurmaniškesnėse Bankoko kavinėse kava kainuoja ne mažiau nei Vakarų Europoje – o kavinės vis tiek pilnos.
Čiangmajus (nuotr. Daiva Repečkaitė)
Antra diena: gėlės ir siuviniai
„Į kaimą nuvažiuojame naujiesiems metams. Tebeturime ten namą ir žemės,“ – pasakoja lahu tautos kaimą su šeima palikęs studentas Mew. „Neturiu kito pasirinkimo – turiu gyventi mieste. Jei galėčiau, gyvenčiau kalnuose. Bet ten negalėčiau studijuoti ir dirbti,“ – apgailestauja jis. Puikiai anglų kalbą išmokęs vaikinas Čiangmajuje pažįsta daug užsieniečių – jis pasirengęs išnaudoti didelio turistinio miesto galimybes.
Sausojo metų laiko pabaiga. Čiangmajų dengia tiršti dūmai ir danguje ridinėjasi raudona saulė. Važinėjantis dviračiu ar rikša, patartina dėvėti kaukę. Gamyklų išmetami teršalai susimaišo su deginamos laukų žolės dūmais – kaip ir Lietuvoje, šį įprotį Tailando valdžiai sunkiai sekasi išgyvendinti. Anksčiau, padegę laukus, kaimų gyventojai palikdavo žemę pailsėti ir traukdavo toliau, bet dabar lydiminės žemdirbystės praktikuoti nebegalima, reikia dirbti griežtai apribotame plote. Sunkiai prisitaikydami prie pasikeitusių sąlygų žemdirbystei, kaimų gyventojai plūsta į miestus ir miestelius, ieško darbo pramonėje, kuriasi skurdžiuose priemiesčiuose ir ieško savo nišos. Jie tikisi, kad ir pasiturinčių tajų, ir turistų pamėgtame mieste jiems kas nors nutrupės – pavyks parduoti girliandų, siuvinėtų krepšių, šviežių vaisių ar dar ko nors.
Vietiniame klube pagal pasaulinius „hitus“ trepsi raišteliais papuoštos, vingriais raštais tatuiruotos baltaodžių keliautojų kojos įsispiriamose šlepetėse, lauke izraeliečių pora aiškinasi santykius, o pro šalį viena po kitos eina moterys iš kalnų su smailiomis kepurėmis, tikėdamosi, kad kam nors šiame linksmybių sūkuryje prireiks gėlių. Dažniausiai neprireikia – vaikščioti tenka visą naktį. Skurdžiuose priemiesčiuose moterys dieną renka ir komponuoja gėles, o naktį vaikšto su jų padėklais, kol išparduos, kiek pasiruošė. „Amatų įgūdžiai jiems įaugę į kraują, – tiki rankdarbių krautuvėlę ir mokyklą „Craft Chiang Mai“ turinti verslininkė Premruedee Kullasu, tačiau pabrėžia, kad kalniečių skonis ne visada atitinka rinką – tenka tiksliai jiems nurodyti, ką siūti, nes tradiciniai drabužiai retai domina pirkėjus.
Jaunystėje įsitraukusi į karališkąjį projektą, per kurį etninės mažumos supažindinamos su tajų kultūra, rankdarbių entuziastė dabar bendradarbiauja su audėjomis ir siuvinėtojomis kalnuose. „Jiems reikia pagalbos su dizainu ir prekyba, – mano ji. – Ateityje kai kurie amatai išnyks. Aš noriu įkvėpti jaunąją kartą pasitelkti tradicines technologijas kūrybai. Jei saugosime [griežtai] tradicinius būdus, juos prarasime, bet naujoji karta galėtų sujungti naujas idėjas su tradicinėmis technologijomis. Taip uždirbs daugiau ir kurs darbo vietas,“ – įsitikinusi verslininkė.
Vietinės šventės stalas šventyklos teritorijoje nukrautas skanėstais, kurių galima paragauti nemokamai
Čiangmajus (nuotr. Daiva Repečkaitė)
Trečia diena: pokalbiai vienuolyne
Pailsėję ir apsipirkę, turistai ieško ir dvasinio peno – ne tik pagal vakariečių pomėgius sukurtose jogos mokyklose. Čiangmajus garsėja galimybe pabendrauti su jaunais vienuoliais vienoje iš daugybės budistinių šventyklų. Tai nėra surežisuotas šou – vienuoliai mokosi anglų kalbos ir ieško galimybių ją praktikuotis. Vienuolystė – prieinama galimybė vaikinams iš neturtingų šeimų greta teologinio įgyti ir kitą išsilavinimą – filologijos, istorijos ar kitoje srityje, lankyti paskaitas universitetuose. Turistai nuolat keičiasi, tad vienuoliams tenka atsakinėti į tuos pačius, visiem rūpimus klausimus. Kaip atradai pašaukimą vienuolystei? Kaip atrodo tipiška vienuolio diena? Kaip paaiškintum pagrindinius budizmo principus? Tačiau rutinos jauni vienuoliai nebijo, o tarpuose tarp standartinių pasakojimų galima išmokti naujų žodžių ir sužinoti apie negirdėtas šalis, iš kurių atvyksta užsieniečiai.
Vienuoliai įspėja, kad jiems draudžiama liestis prie moterų, todėl, prireikus ką nors paduoti, reikia objektą padėti ant stalo. Klausiami apie tai, ko dar jiems negalima daryti, pasakoja naudojantys tik žmonių paaukotus daiktus. Krepšius, telefonus, net kelionių bilietus aplankyti tėvus – jei kas padovanoja, priimti galima. Kartais žmonės paaukoja ir grynųjų, tada galima nusipirkti šio to sau arba pataupyti. Toks asketiškas gyvenimo būdas Čiangmajuje kalbintiems jaunuoliams nėra naujovė: jie pasakojo kilę iš neturtingų šeimų tolimuose regionuose, vienas – iš Malaizijos pasienio, kuriame ne visada saugu. Vienuolystė jiems yra galimybė „išeiti į žmones“, panašiai kaip kunigystė XIX a. Lietuvos valstiečių vaikams. Grynaisiais gautas aukas jie sakė dažnai siunčiantys šeimoms.
Tuo tarpu pačios šventyklos nė iš tolo nedvelkia askeze – prabangūs meno kūriniai, paauksuotos detalės ir įspūdingi stogai iš tolo traukia akį. Vietinės šventės stalas šventyklos teritorijoje nukrautas skanėstais, kurių galima paragauti nemokamai.
Tuo tarpu pačios šventyklos nė iš tolo nedvelkia askeze – prabangūs meno kūriniai, paauksuotos detalės ir įspūdingi stogai iš tolo traukia akį
Čiangmajus (nuotr. Daiva Repečkaitė)
Vos už kelių žingsnių – vėl vartojimo rojus. Jei nieko ypatingo neprireiks, keliautojai gali ir neatrasti už miesto centro ribų plytinčių užkimštų gatvių, kai kur be šaligatvių, prekystalių ir automobilių pergrūstų kvartalų. Šalia šiaurinių vartų – vadinamasis džiazo kooperatyvas su Lotynų Amerikos ritmais, pramogų kvartale – regio klubas, o lankytojai – iš viso pasaulio. Vietiniuose baruose, kaip ir galima tikėtis, senstelėję baltaodžiai šliejasi prie keliskart jaunesnių tailandiečių. Į turtingesnius klientus besiorientuojantys verslai reklamuoja savo visuomeninę misiją – labai populiaru dirbti su „kaimų raida“. Visur daugybė kelionių agentūrų, kuriose galima nusipirkti bilietų pramogoms ar kelionėms į kitus Tailando miestus, ir visai nekeista, jei jus aptarnaus liekna transseksualė, važinėjanti motoroleriu.
Patogiai vartotojiškas Čiangmajaus mikropasaulis tampa galimybe ne tik vadinamiesiems skaitmeniniams klajokliams (nuotoliniu būdu dirbantiems), bet ir turtėjančios Tailando visuomenės užribių gyventojams. Turistai išvyksta su individualiai surankiotais Čiangmajaus mozaikos gabalėliais ir išsiveža savaip pamatytas istorijas. Gyventojai lieka laukti naujų, tarpusavyje panašių turistų.
