Su maratonininkės ištverme – per visas gyvenimo kliūtis
Kai 2016 metų olimpinėse žaidynėse moterų maratono rungtyje triumfavo kenietė Jemima Jelagat Sumgong, pasirodė daug įprastų aiškinimų, kur slypi bėgikų iš Rytų Afrikos sėkmės paslaptys.
Tekstas Daiva Repečkaitė, nuotraukos Daiva Repečkaitė, Ugnė Andrijauskaitė, žurnalas VERSLO pietūs nr.1
Studentė Faith (nuotr. Daiva Repečkaitė)
Olimpinės žaidynės – ne vienintelė proga pasireikšti, nes individualūs atletai puikiai pasirodo Bostono, Niujorko, Londono ir kituose garsiuose maratonuose bei ilgo nuotolio varžybose. Pavyzdžiui, 2012 m. Bostono maratone ir tarp vyrų, ir tarp moterų visas prizines vietas užėmė keniečiai. J.M.Sumgong – ir šių metų Londono maratono nugalėtoja. Tiesa ta, kad tai yra pirmoji Kenijos olimpinė pergalė moterų maratono rungtyje, bet iš Kenijos kilę bėgikai ir bėgikės neretai atstovauja ir kitoms šalims, taip kaip šiemet sidabro medalį laimėjusi Bahreino atstovė Eunice Kirwa. Kai gimtojoje šalyje tiek talentų, kad jų užtenka ir užsieniui, ko tikisi jaunoji bėgikių karta?
Šeštadienis – užimta diena Rytų Kenijos Iteno miestelyje, kur įsikūrusios kelios treniruočių stovyklos. Autobusas iš Eldoreto – didžiausio apylinkės miesto – važiuoja šaliai neįprastai lygiu keliu, palei kurį matyti daug kavinių ir metalo dirbtuvių. Palei kelią ganosi avys ir karvės, bet jos netrukdo vyrams ir moterims nuo ankstyvo ryto bėgti palei kelią nusidriekusia trasa. Aštuoniolikmetė Edith neseniai baigė mokyklą ir dabar skiria laiko treniruotėms. Nors treniruojasi tik penkis mėnesius, jau ruošiasi varžyboms rugsėjį ir tikisi gerų rezultatų. Kol kas neturi nė trenerio – tik draugai padeda nuimti laiką.
Įvairūs šaltiniai spėlioja, kad kuklios treniruočių sąlygos gali paaiškinti Kenijos atletų sėkmę. Ne kartą kaip svarbus veiksnys buvo įvardytas vaikščiojimas į mokyklą, netgi batų trūkumas, dėl kurio geriau susiformuoja čiurna. Tačiau mokslininkai raukosi: keniečiams pagal rezultatus neprilygsta tokiomis pat sąlygomis augantys vaikai iš kitų regionų. Žinia apie tai, kad aukštikalnių oras puikiai tinka treniruotis, į Iteną pritraukia sportininkų iš viso pasaulio – jiems čia patinka minkšto molžemio bėgimo takeliai miškų apsuptyje, o ištvermę lavinti padeda retas kalnų oras. Šiose vietovėse tradiciškai gyvena kalendžinų gentis – būtent iš jos yra kilę dauguma elitinių Kenijos bėgikų. Mokslininkams maga ištirti, ar gali būti, kad kalendžinai turi kažkokį „bėgimo geną“, bet, turint galvoje Afrikos kolonizavimo istoriją, tiek pačius tyrėjus, tiek išgarsėjusius bėgikus purto nuo minties, kad baltaodžiai mokslininkai sugrįžtų nagrinėti afrikiečių fizines savybes.
Owenas Andersonas, ištyręs Kenijos bėgikų mitybos įpročius, nustatė, kad šie atitinka naujausias mokslininkų rekomendacijas atletams. Keniečiai suvartoja daugiau angliavandenių, kurių gausiai gauna iš tradicinės kukurūzų košės ugali. 2013 m. kelių mokslininkų komandos tyrimai gerus rezultatus maratone susiejo su itin mažu kūno masės indeksu. Anot „Runner’s World“, paauglius ilgą laiką stebėję mokslininkai įsitikinę – ištvermės reikalaujančiose rungtyse tiesiog svarbu būti aukštam ir itin liesam.
21 m. inžinerijos studentės Faith sudėjimas būtent toks, ir ji tikisi, kad jau šį rudenį ji bus pasirengusi bėgimo varžyboms. Mergina nėra kilusi iš šių vietovių, bet bėgimu ji susidomėjo vidurinėje mokykloje, o, studijoms artėjant prie pabaigos (ji tikisi lapkritį gauti diplomą), nusprendė persikelti pas Itene gyvenančią draugę ir pasinerti į daugybę jaunuolių viliojantį bėgimo pasaulį. Po interviu ji susikaupusi nušuoliuoja prisijungti prie savo draugų – vaikinų ir merginų kompanijos, kuri treniruojasi drauge.
Verslininkas Henry’is Kimeli Kapkiai, kuris po traumos pats nebebėgioja, bet sako paremiąs apie dvidešimt jaunųjų atletų patarimais ir pinigais, teigė, kad įprasta, jog vaikinai ir merginos treniruojasi kartu. „Moterys turi daug galimybių,“ – tvirtina Faith. – „Jei daug dirbi ir susitelkusi sieki tikslo, gali daug pasiekti. O štai vyrams reikia daugiau pakovoti.“ Jos žodžius patvirtina JAV žurnalo „Slate“ kalbintas italas treneris Renato Canova, kuris Itene treniruoja bėgikus iš Kinijos. Pasak jo, sporte moterų konkurencija mažesnė nei vyrų. Dėl šios priežasties Kinijoje remti moteris atletes, kad pasauliniu mastu siektų aukščiausių rezultatų, – oficiali strategija.
Itene bėgiojančioms merginoms, kaip ir vaikinams, laimėti rungtynių prizai – galimybė praturtėti ir mėgautis šlove gimtinėje. Baigus sportinę karjerą, galima treniruoti kitus. Tarp aukštikalnių ir Nairobio dirbantis treneris Peteris Kiplagatas sako, kad kalendžinų šeimose merginoms užduodama daugiau darbų namuose, o vaikinai maratonui gali praktikuotis ir ganydami gyvulius. Bet bėgimas yra tapęs itin patrauklia profesija, todėl sąlygos sudaromos ir mergaitėms. Nors Kenijoje įprasta, kad moterys „laiko visus namų kampus“, Itene kalbintos bėgikės tikino, kad joms netrukdo nei tradicijos, nei turimi vaikai.
Priscilla (kairėje) ir jos draugės džiaugiasi, kad gali pragyventi iš mylimo sporto (nuotr. Ugnė Andrijauskaitė)
Radusios, kur prisėsti šalia trasos, netoli kelio ilsisi Priscilla, Elaine ir jų draugės. Jos treniruojasi apie trejus metus ir teigė galinčios iš to pragyventi. Bėgikės pripažino, kad prireikė laiko po gimdymų grįžti į trasą, bet tai nebuvo sunku. „Amžiaus ribų nėra. Dievui davus, galima bėgti ir iki 30, ir iki 40 metų,“ – įsitikinusi Priscilla. Jų optimizmas ir užkrečia, ir skamba beveik įtartinai, bet kiek beklausinėtum, jokie gyvenimo ar sporto sunkumai šioms bėgikėms neatrodo pakankamai rimti, kad dėl jų vertėtų skųstis.
Kaip rodo keli Kenijos rinktinę supurtę skandalai, vis dėlto pačiose viršūnėse atletus į priekį veda ne vien kukurūzų košė ir didelė aistra bėgimui. Kaip rašo „Runner’s World“, pačiai J.J.Sumgong buvo skirta dvejų metų nuobauda už dopingo vartojimą, bet galiausiai atletė laimėjo apeliaciją ir galėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Jos treniruočių partnerė Rita Jeptoo nespėjo „atidirbti“ nuobaudos. Žurnalas „Quarz“ rašė, kad korupcija sporto asociacijose ir menka valstybės parama traumas patyrusiems sportininkams verčia perspektyvius atletus emigruoti. Tačiau keli debesėliai būriams jaunuolių, besiveržiančių į sporto olimpą, neužtemdo trokštamos šlovės šviesos.
Dar pradinėje mokykloje Faith gėrėjosi žiūrėdama į bėgikus. Dabar paklausta, ar verčiau savo ateitį sietų su bėgimu, ar su inžinerija, ji savo svajonę formuluoja taip: „Norėčiau bėgti maratonus, šiek tiek padirbti, ir vėl bėgti.“
