Reikia patirties, kad gautum darbą – reikia darbo, jog įgytum patirties
Kažkada facebook platybėse radau citatą, kurią pamenu lyg skaičiusi dar vakar: „Reikia patirties, kad gautum darbą. Reikia darbo, jog įgytum patirties.“ Tai tarsi užburtas ratas: dažniausiai be patirties niekas nesamdo, bet kur ji slepiasi, kaip ją rasti?
Viktorija Juškauskaitė (nuotr. Sandra Vilimaitė)
Manęs dažnai aplinkiniai klausia, kaip pavyksta suderinti darbus/praktikas bei dienines bakalauro studijas universitete. Ir kiekvieną savaitę aš turiu vis kitokį atsakymą. Vieną kartą aš nieko negalvodama galiu atšauti, kad žiauriai gerai, o kitą – aš jau raunuosi plaukus nuo galvos ir keikiu save, kad prisiimu labai daug darbų.
Nepaisant mano atsakymo varianto, įstojus mokytis aš supratau, jog 12 metų mokyklos suole sėmiausi žinių, todėl palaipsniui nutariau – jau gana. Ne, mokslų aš nemečiau (man pasisekė, iškart radau savo kelią, na, ar bent jau takelį), tačiau prabėgus antram pirmo kurso semestrui vis labiau kabinausi už minties atlikti praktiką, ieškotis darbo, gilinti įgytas žinias, paversti jas daugiau nei teorija.
Su geriausia drauge diskutavau, kad yra keli žmonių tipai: tie, kurie nenori ir tingi arba laukia stebuklo iš dangaus; tie, kurie nori, bet neturi, negali ar nežino, kaip; ir tie, kurie imasi veiksmų. Tuo metu aš buvau tarp antrųjų – ir galėjau, ir norėjau, bet nežinojau, nuo ko pradėti.
Prasidėjus pirmai privalomai praktikai (kurią, pagal mano studijų programą, atlieku po kiekvieno kurso, o pastaroji buvo regioniniame laikraštyje), nutariau kurti savo gyvenimo aprašymą. Į CV galėjau įrašyti tik tai, jog įgijau vidurinį išsilavinimą, studijuoju universitete, turiu teises, moku anglų kalbą ir suprantu rusiškai. Jokios darbo patirties neturėjau, tik tiek, kiek namuose padėdavau mamai ar tėčiui. O privaloma praktika dar tik buvo prasidėjusi.
Siuntinėjau CV – paprastai naršiau tinklapiuose, kurie pateikė darbo skelbimus, ir taip nuobodžiai aš ieškojau žurnalistinės patirties. Be visų paskatų, jog reikia teoriją versti praktika, labai norėjau išmokti rašyti greitai, dėlioti antraštes, lead’ą, į priekį iškelti svarbiausią informaciją, rasti pažįstamų, gauti kontaktų, pasiimti to, ko negausiu universitete. Man padėjo tai, kad skyrybos bei gramatikos klaidų pasitaikydavo retai, o ir tos dažniausiai per išsiblaškymą ar skubėjimą.
Praktika laikraštyje ėjos gerai (bent jau man taip atrodė). Rašiau grynai miesto temomis, kalbėjausi su savivaldybių darbuotojais, renginių organizatoriais, savanoriais ir kt. Jokio feedback’o apie publikacijas nesulaukiau, tik matydavau jas leidinyje – jei atvirai, beveik nekoreguotas. Iš šios praktikos išsinešiau padarytą naudą savo miestui, neiššvaistytą vasarą, bet tik po jos gynimo supratau, kad beveik nieko neišmokau. Tada atėjo suvokimas, ko reikės ieškoti kitose praktikose. Tad gal kažką ir išmokau.
„Žavi mintis, kad viskas mano rankose, jog galiu klysti, nepatiks – spjauti ir toliau ieškoti savęs, turiu laiko. Laiko eiti, dairytis, susipažinti, įsitraukti, padėti. O tie, kurie nepakelia užpakalio nuo fotelio praktikai ar tobulėjimui dėl karjeros ar savęs – tinginiai.“
Išsiuntinėjus krūvą laiškų su gyvenimo aprašymu, ir netikėtai (tikrai netikėtai, nes jau buvo praėję labai daug laiko ir visi CV iškritę iš galvos, pasislėpę kažkur už vasaros malonumų) sulaukiau skambučio atvykti į pokalbį dėl darbo tv3.lt portale. Tą akimirką mano galvoje susikūrė milijonai svajonių, scenarijų, idėjų. O iš tikro viskas tik atrodė gražu (ir aplinkiniams skambėjo gražiai).
Darbo pobūdis mane nuvylė: redakcijoje maža vietos arba reikėjo šokti nuo vieno stalo prie kito; nors turėjau rašyti ir autorinius, ir verstinius tekstus, daugiausiai verčiau užsienio portalų spausdintus straipsnius, kurių tikslas buvo šokiruojanti bei tiesą tik iš dalies atitinkanti antraštė. Darbo krūvis buvo didesnis nei alga. Orientuotis padėjo portalo paskirti žmonės, kurių reikalavimai ir norai mano atžvilgiu skyrėsi.
Nors atradau nemažai minusų, džiaugiausi, nes išmokau rašyti greitai. Supratau, kad pramogų rubrika ne man – manęs nežavėjo tai, kad viena garsenybė nusirėžė plaukus, kita į viešumą išėjo su per daug apnuoginančia suknele ar kažkokiu įmantriu kostiumu.
Pamenu, gavau pylos, kai nežinojau, jog viena mūsų padangės „žvaigždžių“ buvo dingusi iš viešosios sferos ir vėl netikėtai išlindo į dienos šviesą. Tad istorija tokia – ilgą laiką žinoma moteris nesikėlė jokių nuotraukų, neplatino įrašų socialiniuose tinkluose, žodžiu, atsitvėrė tylos siena. Ir vieną dieną tą sieną pati nugriovė, nes „Instagram“ išplatino savo nuotrauką, o man reikėjo apie tai parašyti. Tik aš tiesiai šviesiai išrėžiau, jog nesuprantu, kur čia tema, ir kad „garsenybe“ visiškai nesidomiu.
Iš tiesų, pusės tų žvaigždžių niekada nelaikiau žvaigždėmis. Bet išmokau persilaužti ir be baimės paskambinti, klausti, domėtis.
Tai kokio velnio tos praktikos ar darbai naudingi, jei aš juos peikiu, kritikuoju, o tų pliusų nėra jau tiek daug? Gal tikrai geriau išvertus pilvą patingėti ir laukti stebuklo?
Aš taip nemanau. Ieškojau ir ieškau toliau. Žavi mintis, kad viskas mano rankose, jog galiu klysti, nepatiks – spjauti ir toliau ieškoti savęs, turiu laiko. Laiko eiti, dairytis, susipažinti, įsitraukti, padėti. O tie, kurie nepakelia užpakalio nuo fotelio praktikai ar tobulėjimui dėl karjeros ar savęs – tinginiai. Aš ir pati kartais pritingiu, tai tėtis visada sako daryti kartu su tinginiu.
Nekalbu apie žmones, kurie negali suderinti darbo, padedančio išlaikyti save, nes šeima remti negali, su praktika bei studijomis. Viskas suprantama ir pateisinama. Nors turiu pavyzdžių, kurie tai suspėja. Ir aš niekaip nesuprantu, kaip. Bet čia jau atskira tema.
Labiau aš nesuprantu tų, kurie leidžia sau praleisti galimybes. Niekas už tave padarys. Išdėk į šuns dienas savo turimą ar turėtą praktiką, bet ieškok kitos – neužstrik nežinioje. Praktika ar darbas gali padėti augti ne tik karjeros srityje, bet taip pat pažinti tuos, kurių paprastai nesutiktum, galbūt geriau pažinti ir patį save. Taip, tai neapmokamas darbas, bet naudą galima gauti ne tik materialiai, argi ne?
