Urtė Neniškytė: pripažinimas padeda pasitikrinti, ar esu teisingame kelyje
Paauglystėje nusprendusi, kad savo gyvenimą nori sieti su gamtos mokslais, biochemikė Urtė Neniškytė kaip tarė, taip ir padarė – tapo mokslininke. Moteris sako, kad jei reikėtų duoti patarimą paauglei Urtei, mąsčiusiai apie mokslininkės kelią, ji pakartotų senelio žodžius: „Žmogų, kaip asmenybę, apibrėžia ne tai, kaip jis moka biologiją ar chemiją, o tai, kaip jis išmano savo šalies kultūrą, istoriją, literatūrą, koks jis yra pašnekovas“.
Tekstas Viktorija Juškauskaitė, nuotraukos Sandra Vilimaitė, žurnalas Verslo pietūs nr.3
Urtė Neniškytė (nuotr. Sandra Vilimaitė)
Biochemijos mokslų daktarė U. Neniškytė baigė Vilniaus ir Kembridžo universitetus, porą metų dirbo Italijoje. Mokslininkė tikina, kad „užsienyje įsteigti naują grupę reikalingiems tyrimams paprasčiau – suteikiamos ir patalpos, ir finansavimas“. Nors Lietuvoje to nėra, pašnekovė į tėvynę grįžo dėl patriotinių priežasčių ir, be abejo, nostalgijos.
Bene kiekvienas nuo mažens kūrėme neįprastus ateities planus. Ar jūsų dabartinės karjeros užuomazgų galima rasti jau vaikystėje? O galbūt tada galvoje sukosi visai kitos idėjos?
Iš tikrųjų susidomėjimas mokslu atsirado tada, kai prasidėjo mokslinės disciplinos mokykloje. Pirmoji buvo biologija, kuri prasideda šeštoje klasėje, iš karto pasirodė įdomi. Mane visada labiausiai domino tie klausimai, kurie atsakomi mokslinių disciplinų. Paskui prasidėjo chemija bei fizika. Dalyvavau chemijos olimpiadose, tad į tiksliuosius mokslus įsitraukiau anksti. Tik baigiant mokyklą teko apsispręsti, ar „einu į mokslą“, ar ieškau geriau apmokamų specialybių. Tiesa, kai reikėjo rinktis dalykus, buvau pasirinkusi tokį profilį, kuris leido stoti bet kur – tiek į istoriją, tiek į teisę, tiek į mokslines specialybes. Dalį pamokų lankiau su bendraklasiais, kitą – mokiausi savarankiškai su mokytojais. Tačiau galutinis sprendimas buvo stoti į biochemiją. Esu tuo patenkinta ir iki šiol kvalifikacijos keisti nesiruošiu.
Skaičiau, kad mokslininkės keliu pasukote neatsitiktinai, jūsų tėvai – chemikai. Kuo jus asmeniškai sužavėjo ši sritis?
Viena vertus, esu iš chemikų šeimos, tad mano požiūris į pasaulį buvo gana moksliškas – kaip žiūri tėvai, taip pradedi žiūrėti ir tu. Vaikiškai nustebau, kai atsidūriau klasėje su žmonėmis, kurie ne visi taip matė pasaulį ir kuriems biologija ar chemija atrodė sudėtinga, svetima. Vis dėlto mes kiekvienas užaugome tam tikroje aplinkoje. Vėliau prisidėjo ir vidinis smalsumas. Supratau, kad tyrinėjimai gali atsakyti į klausimus apie pasaulį, apie gyvybę ir kaip ji (ne)veikia, kaip galime jai padėti. Mane tai sudomino.
Ar augdama į viską žiūrėjote taip pat labai moksliškai?
Turbūt taip. Dabar, kai esi suaugęs, gali save vertinti kritiškai, reflektuoti ir matyti, kaip nuo tam tikro išsilavinimo ar aplinkos kinta požiūris. Kai esi vaikas, įsivaizduoji, kad visi pasaulį mato vienodai, nors taip nėra.
Tiek bakalauro, tiek magistro biochemijos studijas baigėte Vilniaus universitete. Kodėl doktorantūros laipsniui rinkotės mokslą svetur?
Doktorantūra mano akimis yra tarsi jauno mokslininko užaugimas ‒ kad galėtų dirbti laisvai ir nepriklausomai daryti mokslinius tyrimus. Tam, kad atliktum mokslinius tyrimus, turi įgyti patirties, neužsidaryti viename narvelyje, tad mano pasirinkimas buvo susijęs ne tiek su išvažiavimu iš Lietuvos, kiek su studijomis kitoje mokslo institucijoje. Jei Kembridže būčiau baigusi bakalaurą ir magistrą, doktorantūros laipsnio būčiau siekusi kitur. Lietuvoje nebuvo kitos vietos, kur galėčiau įgyti mane dominusį išsilavinimą, nes biochemijos srityje Vilniaus universitetas yra stipriausias, o jį buvau baigusi.
Be to, kai pradedi atlikti nepriklausomus tyrimus, turi suformuoti savo nišą. Be galo sunku tai padaryti, kai dirbi su tuo pačiu vadovu nuo bakalauro iki doktorantūros pabaigos, nes esi jo žmogus, o idėjinę nepriklausomybę įgyti nelengva, nes nėra tam erdvės. Išvažiavęs svetur, įgijęs naujos patirties, savo tyrimų sritį gali išgryninti. Iškart po studijų Kembridže negrįžau į Lietuvą būtent dėl šios priežasties – dar nesijaučiau taip, kad grįžusi galėsiu būti nepriklausoma.
Mano išvažiavimas buvo skirtas tam, kad rasčiau savo nišą. Tada, kai jau žinai, kas tau įdomiausia, ties kuo gali dirbti geriausiai, gali grįžti namo arba vykti į bet kokį kitą institutą pasaulyje ir pradėti tyrimus.
Urtė Neniškytė (nuotr. Sandra Vilimaitė)
Kokiais tyrimais užsiėmėte Kembridžo universitete?
Kembridže tyrinėjau Alzheimerio ligos patologiją ir kokie molekuliniai mechanizmai ten dalyvauja. Labiausiai mane domino, kaip imuninės smegenų ląstelės prisideda prie Alzheimerio ligos vystymosi. Smegenyse esančios imuninės ląstelės skirtos tam, kad mus apsaugotų nuo bakterinio, virusinio užkrėtimo, kad traumų atveju padėtų sugyti, bet tam tikrų patologijų atvejais jos pernelyg stipriai aktyvuojasi ir pradeda žaloti smegenis. Mūsų klausimai buvo, kaip tas mechanizmas įsijungia ir kaip mes jį galėtume sustabdyti.
Ar radote atsakymą į iškeltus uždavinius?
Mes radome naują mechanizmą, kuris iki tol buvo nežinomas. Alzheimerio ligos atveju smegenyse susidaro specifinės baltymų sankaupos, kurios pažeidžia neuronus. Nors šie neuronai pažeisti, jie vis dar gyvuoja, yra funkcionalūs. Tačiau smegenų imuninės ląstelės atpažįsta šiuos neuronus kaip pažeistus ir juos pašalina. Jei likusiame kūne (ne smegenyse) pažeista ląstelė pašalinama, jos vietą pakeičia sveika. Tačiau smegenyse neuronai neatsistato. Kai pašalinamas pažeistas neuronas, kuris nebuvo idealiai sveikas, bet veikė, mes nebeturime jokio neurono. Nustatę, kad imuninės smegenų ląstelės šalina pažeistus neuronus, mes taip pat radome tai, jog sustabdžius tą šalinimą patologija yra lengvesnė. Tikimės, kad ateityje tai bus pritaikyta ir terapiniams tikslams.
Minėjote, kad po studijų Anglijoje negrįžote į Lietuvą. Kur vėjai nunešė po studijų Kembridže?
Po doktorantūros buvau nusprendusi, kad Alzheimerio ligos toliau tyrinėti nenoriu. Tačiau tuo metu pasirodė pirmieji moksliniai straipsniai, kuriuose buvo aiškinama, kad tos imuninės sistemos ląstelės, kurias aš tyrinėjau, yra reikalingos ir normaliai besivystančioms smegenims. Pirmąjį tokį straipsnį išleido Italijoje esantis Europos molekulinės biologijos laboratorijos padalinys. Susiekiau su grupės vadovu ir mes sėkmingai užmezgėme ryšį, nusprendėme dirbti toliau, tad mano pagrindinis klausimas buvo – kaip imuninės ląstelės atpažįsta, kurių jungčių besivystančiose smegenyse nereikia. Vystantis smegenims, jungčių susiformuoja gerokai per daug, o paskui jos atrankiai pašalinamos. Iki šiol mes nežinome, kurios jungtys yra „geros“, o kurios – „blogos“. Tai svarbu išsiaiškinti dėl to, kad tinkamas smegenų jungčių šalinimas yra būtinas normaliai smegenų raidai. Jei jų nepašalinama pakankamai, tai siejama su autizmo spektro sutrikimais, o jei jų pašalinama per daug – atsiranda tokie sutrikimai kaip šizofrenija.
Neseniai laimėjote „L᾽Oreal Baltic“ ‒ UNESCO apdovanojimą „Mokslo moterims“. Koks jausmas būti pirmąja Lietuvos mokslininke, laimėjusia šią stipendiją?
Kažkuri turėjo būti primoji (juokiasi). Aš esu pirmoji, nes apdovanojimas pradėtas skirti tik nuo šių metų. Iš tiesų man labai smagu. Tai dar vienas įrodymas, kad mano darbai vertinami. Atranką vykdė ne „L’Oreal Baltic“ ir ne UNESCO, o Lietuvos mokslo akademija. Tai aukščiausiasis mūsų mokslo elitas. Smagu žinoti, kad jie mano tyrimus vertina ir mano, kad esu to nusipelniusi.
Kiek jums gyvenime svarbus pripažinimas, laimėjimai?
Pripažinimas yra svarbi dalis, nes tai padeda pasitikrinti, ar pasirinkau tinkamą tyrimų kryptį. Man nėra per daug svarbūs žmonių sveikinimai. Niekada nesureikšminau mokslinės veiklos kaip vienintelio dalyko, kurį galiu daryti. Po kiekvieno etapo pabaigos žiūrėdavau, ar tai, ką darau, yra svarbu ir naudinga. Apdovanojimai yra kaip pasitikrinimo taškai, ar esi teisingame kelyje ir ar nereikia ieškoti alternatyvų.
Papasakokite, ties kuo dirbate šiuo metu.
Šiuo metu tęsiu darbus, kuriuos pradėjau Italijoje. Tyrinėju, kokiu būdu yra atpažįstamos jungtys, kurias reikia šalinti. Italijoje atradome keletą molekulių, potencialiai žyminčių neuronų jungtis, kurios yra nereikalingos. Esu motinystės atostogose, tad darbai vyksta palengva, daugiausia juos vykdo mano studentai. Darome papildomus eksperimentus ir ruošiame publikuoti straipsnius, kuriuos tikimės išleisti šiais ir kitais metais. Nuo sausio mėnesio, kai grįšiu iš vaiko priežiūros atostogų, pradėsime aiškintis, kokiomis savybėmis skiriasi minėtosios reikalingos jungtys nuo nereikalingų.
Ką renkatės jūs – planavimą, savų žingsnių apmąstymą, o galbūt atvirkščiai – stačiai neriate į darbus, sprendimus priimate spontaniškai?
Į tyrimus pasinerti spontaniškai yra sunku, nes mano darbai priklauso nuo finansavimo. Norint jį gauti, reikia rašyti paraiškas, kurios vertinamos nuo pusės iki vienerių metų. Jei viskas pavyksta, tada gali pradėti gautus pinigus naudoti tyrimams. Neplanuojant būtų sunku išsilaikyti, nes bet kada gali atsidurti situacijoje, kai seni tyrimai baigiasi, o naujam finansavimui prieš metus paraiškos neparašei ir neturi lėšų tolimesniems darbams.
Urtė Neniškytė (nuotr. Sandra Vilimaitė)
Jei mieliau planuojate, tai kokių ambicijų turite ateičiai?
Šiuo metu maksimalus tikslas, kurio sieksiu, tai Europos mokslų tarybos finansavimas mokslininkams, pradedantiems savo nepriklausomą karjerą. Tai didelės apimties dotacija, kurią gavus galima įsisteigti savo laboratoriją ir stipriai pasistūmėti su atliekamais tyrimais. Finansavimas skiriamas penkeriems metams, bet jį gauti sunku: pretenduoja daug mokslininkų, labai aukšti reikalavimai paraiškai.
Ar būna, kad pagaunate save reaguojančią ar besielgiančią kaip mokslininkė ir kitose gyvenimo srityse?
Net nesakyčiau, kad pagaunu, tai natūrali būsena. Aš visą gyvenimą analizuoju ir viską vertinu per mokslo prizmę.
Kokių patarimų galėtumėte duoti tai šeštos klasės mokinei Urtei, svajojančiai apie mokslininkės profesiją?
Man geriausią patarimą yra davęs senelis, ir tai, aišku, nebūtų man naujiena. Jis sakė, kad žmogų kaip asmenybę apibrėžia ne tai, kaip jis moka biologiją ar chemiją, o tai, kaip jis išmano savo šalies kultūrą, istoriją, literatūrą, koks jis yra pašnekovas. Tai viena iš priežasčių, kodėl mokyklą baigiau su plačiu profiliu. Nors tokia nuostata prieštarauja tam, kaip dabar formuojamas išsilavinimas, manau, kad įgijęs universalų išsilavinimą tu visada galėsi būti sėkmingas mokslininkas, o atvirkščiai – nebūtinai.
