Pokalbis su Gabriele Labanauskaite -Diena
„Nežinau, kaip įvardyti moteriškumą. Dar nesurezgiau galvoje sąvokų ir socialinių dimensijų voratinklio. Man tai vis dar yra kažkoks kabantis oksimoronas, pats sau prieštaraujantis“, – sako dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena pokalbyje apie moteriškumą, kuriančią moterį ir meną.
Kūrėjos namai, Naujamiestis, Vilnius,tekstas ir nuotraukos Dalia Mikonytė,žurnalas VERSLO pietūs nr. 1
Gabrielė Labanauskaitė-Diena(nuotr.Dalia Mikonytė)
Ar kada esi apmąsčiusi savo, kaip kuriančios moters, tapatybę?
Taip, patyriau savyje visai nemažai įsišaknijusių stereotipų, jų nepavyksta staiga atsikratyti arba dar ne visada esu pajėgi juos dekonstruoti ir pajungti kitai krypčiai. Štai rašydama apie stiprias moteris arba kritikuodama lyčių santykius, kartais laikausi feministinės krypties, o kartais pati sau prieštarauju. Vadinasi, savistaba ir savianalizė ne visada žengia koja kojon su spontanišku elgesiu, tačiau, kita vertus, žmogus – įvairialypė asmenybė, o ne tik teorijos ir praktikos kratinys. Pavyzdžiui, kai atlikėja eina į sceną pasidažiusi ir pasipuošusi, ar tai feministiška ar antifeministiška pozicija? Juk radikalus feminizmas pasakytų, kad tai noras įtikti vyrams, o liberalusis – kad kiekvienas turi teisę atrodyti taip, kaip nori, nepriklausomai nuo lyties. Be to, galbūt nori patikti moterims, o ne vyrams. Ar kada apie tai pagalvojote? Taip pat man dažnai kyla klausimas, ar norint parduoti padangas, būtina jas reklamuoti su pusnuoge gražuole? Ar būtina apnuoginti moterį, kad parduotum bet kokią vyrui skirtą prekę? Tokiu atveju pati moteris prilyginama prekei. Dar neteko matyti prie reklamuojamo lūpdažio stovinčio pusnuogio vyro. Tačiau jeigu ir būtų, minčių sukeltų turbūt visiškai skirtingų. Tad nuolat sąmoningai tenka galvoti, kaip save reprezentuoji ir kaip save reprezentuoja kitos moterys. Tą paskatino bendradarbiavimas su užsieniu, ypač – Skandinavijos menininkėmis, mes daug diskutavome apie lyčių stereotipus, kaip į darbinius, oficialius susitikimus rengiasi vyrai ir kaip moterys. Gaila, bet norinčios rimtai būti priimtos moterys tiesiog rengiasi kaip vyrai – griežtu klasikiniu kostiumu. Man patinka, kai moterys atranda savo dalykinį stilių, neprarasdamos savasties, tačiau sutinku, kad kiekvienas turi teisę rengtis pagal savo skonį ir įsivaizdavimą. Mūsų apranga rodo tam tikrą žinutę ir skatina arba paneigia lyčių stereotipus. Net žiūrėdama teatro spektaklį pastebiu, kaip kuriami tam tikri prototipai arba stereotipai, kaip kuriami vyrų ir moterų reprezentuojami moterų paveikslai. O pati jaučiuosi dar tik įpusėjusi šį sąmoningumo kelią ir neatradusi savo visiškai identiško santykio šiuo klausimu. Bet kaip moterį – kūrėją aš save svarstau visą laiką.
O kas tau yra moteriškumas? Apskritai apie tai aktualu kalbėti?
Aktualu, nes apie tai apskritai mažai buvo kalbama. Ir dėl to, kad tos sąvokos ir jų suvokimas keičiasi. Nežinau, kaip įvardinti moteriškumą. Dar nesurezgiau galvoje sąvokų ir socialinių dimensijų voratinklio. Man tai vis dar yra kažkoks kabantis oksimoronas, pats sau prieštaraujantis. Tarkim, iš tos pačios dichotomijos – kas yra vyriška, o kas yra moteriška. Jeigu moteriai priskiriama intuicija – su kuo galėčiau sutikti, nes daugeliu atvejų moterys turi daugiau intuicijos negu vyrai, nors, kita vertus, tai labai stereotipiška ir kvaila. Ties kiekvienu tokiu punktu galima labai ilgai galvoti – kas yra moteriška, o kas yra vyriška. Kaip ir nagrinėjamoje literatūroje ar poezijoje, nesutikčiau, kad ten yra moterų poezija ar literatūra, bet manau, kad moterys rašo kitaip negu vyrai. Ne tik dėl temų ar stilistikos, bet ir dėl daugelio kitų aspektų.
Esi susipažinusi su feminizmu?
Domiuosi. Daugiau galbūt esu tam tikruose draugų ratuose ir kontekstuose, kur feminizmas yra labai svarbus. Ir džiaugiuosi, kad mano vyras irgi yra feministas. Nebūtinai jis yra aktyvus ar kažkaip kitaip viešai reiškiantis savo nuomonę, bet visada jaučiu jo palaikymą. Būna liūdna, kai girdi ką nors kalbant apie feminizmą lyg kokį virusą ar baisų užkratą. Bet kuri moteris, paklausta ar nori turėti teisę į aukštąjį mokslą, savarankišką darbą, nepriklausomybę, atsakys „taip“, tačiau dauguma jų pridurs „bet aš ne feministė“. Naudojimasis per kitų pastangas kadaise iškovotomis galimybėmis ir paties judėjimo nuvertinimas man atrodo tolygus šakos, ant kurios sėdi, pjovimui.
Gabrielė Labanauskaitė-Diena(nuotr.Dalia Mikonytė)
Ar kada priklausei kokiam nors subkultūriniam judėjimui? Kaip manai, ar subkultūriniai judėjimai yra aktualūs ir apskritai gyvuoja šiandien?
Savaime atradau tas nišas, kurių reikėjo nerimstančio augančio žmogaus savirealizacijai, bet ne konkrečiose subkultūrose, o meninėse ir socialiai aktyviose veiklose. Gyvename sociume, tarp žmonių, įvy kių, judėjimų, – tikriausiai negalime likti visiškai abejingi. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turėtų pasirinkti kažkokią poziciją. Tik klausimas, ar būtina su kuo nors identifikuotis? Aš niekada nejaučiau poreikio tapatintis su konkrečiomis subkultūromis, bet mielai palaikau jų iniciatyvas ir kartais pati prisidedu. Dabar, būdama trisdešimt šešerių, dažniausiai sutinku bendraamžių, kurie kažkada priklausė subkultūriniams judėjimams, o dabar iš to arba išaugo, arba tęsia tą subkultūrų kelią kaip tam tikri guru, rodantys kryptį jaunesniems. Subkultūrą suprantu ir kaip tam tikrą edukacinį procesą, alternatyvą daugumai įprastoms formoms. Kai rašiau pjesę „Raudoni batraiščiai“, kalbančią apie dviejų brolių – skinheado Juozo ir jo homoseksualaus brolio Jono konfliktą, teko nagrinėti skinheadų subkultūrą ir suvokti, kad jų yra labai skirtingų – ne tik trankančių kitų galvas ir agresyviai besielgiančių, bet ir tokių, kurių subkultūra gimė kaip maištas prieš tam tikrą sistemą.
Kokius menininkus/kūrinius rekomenduotum, kaip inspiracijos šaltinį?
Kaip kūrėjai man įdomiausia alternatyvios muzikos ir teksto apjungimo istorijos atžvilgiu – Laurie Anderson. Labai mėgstu poeziją. Galėčiau daug lietuvių poečių įvardyti, derinačių tapybą arba grafiką ir poeziją, pavyzdžiui, Aldona Gustas ir Neringa Abrutytė, jos labai lengvai ir tapybiškai žaidžia žodžiu. O iš tokių tarpdisciplininių ir kadaise mane pastūmėjusių projektų norėtųsi paminėti „Orbitą“ – latvių tarpdisciplininį poezijos projektą, kur labai įdomiai leidžiamos poezijos knygos kartu su fotografijomis – atsiverti tam tikrą eilėraštį ar tam tikrą fotografiją, nes knyga padalyta į dvi dalis. Šiaip dabar labai daug kas įkvepia. Ypač turbūt moterų kūryba.
Gabrielė Labanauskaitė-Diena(nuotr.Dalia Mikonytė)
Ar pritartum teiginiui, kad paauglystėje, per maištą, susiformuoja pagrindinės idėjos kaip „gyventi šį gyvenimą“?
Labai geras klausimas ir geras pasvarstymui dalykas. Vaikystėje buvau labai problemiškas vaikas, apskritai neklausiau tėvų, ir man nuo pat mažumės buvo labai aišku, ko aš noriu. Jeigu išeini į kiemą, tai žinai kiek ir kokių reikalų ten turi padaryti, ir kažkoks „grįžk pavalgyti“ man nelabai galiojo. Ir kai bausdavo, pavyzdžiui, statydavo į kampą ir klausdavo „ar suprantu, už ką stoviu?“, atsakydavau, kad „tikrai nesuprantu ir greičiau mane paleiskit, nes aš turiu nuvažiuoti į centrinį turgų gumos nusipirkti“. Norėjosi gyventi visiškai savarankišką gyvenimą nuo mažens. Esu dėkinga, kad tėvai iš tiesų mane suprato ir man davė palyginti daug laisvės ir pasitikėjo mano pačios sprendimais. Nors nebuvome pasiturinti šeima, bet aš gaudavau dienpinigių, ku riais jie man leido disponuoti pačiai. Tai išugdė atsakomybę ir mokėjimą planuoti savo biudžetą. Bet šiaip maža aš buvau labai problemiška, kol nepradėjau tos savo energijos kažkaip tikslingai nukreipinėti. Kai tik išmokau rašyti, iš karto pradėjau rašyti. Po to prasidėjo visi būreliai, sportai ir tokios problematiškos paauglystės kaip ir nebuvo. Tiesiog visą laiką buvau žiauriai užsiėmusi. Kažkada viena britų žurnalistė paklausė, ar nesutapo mano „nusiraminimas“ su Nepriklausomybės atėjimu į Lietuvą. Kai atgavome Nepriklausomybę, man buvo dešimt metų, ir galvoju, gal iš tikrųjų padarė įtaką? Galbūt ne mane tiesiogiai, bet mano tėvų savijautą, visų aplinkinių savijautą? Ir per tai galbūt veikė ir mano elgesį? Dar neturiu atsakymo į šitą klausimą, bet iš tiesų žmonės pasidarė kažkokie kitokie.
