Mūsų verslas – kaip antra šeima
Agnė Grigaliūnienė ir Vita Mieliauskienė yra komunikacijos agentūros Olive įkūrėjos ir bendrasavininkės. Jos pradėjo bendrauti profesinėje sferoje, kartu vykdė projektus, o galiausiai įkūrė įmonę ir tik vėliau tapo draugėmis. Agnė ir Vita vieningai tvirtina, kad moterų bendrystė gali daryti stebuklus, tą rodo ir jų sėkmingas verslo tandemas. Nors jos pačios yra nelinkusios vartoti žodžio „verslas“ ir sako, kad jų pelninga ir stabili veikla yra stiprios ir gilios partnerystės rezultatas, kurią jos tiesiog vadina antra šeima.
Tekstas Sandra Vilimaitė, nuotraukos Lukas Gricius, MUA Lilija Bytautaitė, plaukų stilius Kukla Beauty Box/ Kęstas Rimdžius, žurnalas VERSLO pietūs nr. 2
Agnė Grigaliūnienė ir Vita Mieliauskienė (nuotr. Lukas Gricius)
Papasakokite, kaip judvi susipažinote?
Agnė: Susipažinome būdamos skirtingose barikadų pusėse. Vita dirbo kazino rinkodaros skyriuje, aš – renginių organizavimo įmonėje: rengėme jiems atidarymą. Paprastai Lietuvoje būna šabloninė situacija: susitinka dvi moterys ar merginos, kai kada – dvi kvaksės, ir nutaria: „Mes dabar darysim projektą arba verslą kartu“. O tuomet nieko neišeina ir tos moterys labai dramatiškai išsiskiria. Mes atvirkščiai: iš pradžių pradėjome dirbti kartu ir tik vėliau susidraugavome. Ir šiandien, po vienuolikos metų pažinties ir bendro darbo, turime labai gražią, subtilią, gilią partnerystę.
Vita: Išties mūsų draugystė prasidėjo darbais ir darbuose. Mes pradėjome viena kita pasitikėti kaip kolegės ir esame kalbėjusios, kad čia turbūt yra vienas iš mūsų sėkmingos ir tvarios partnerystės komponentų.
Kada įvyko tas lūžis, kai nusprendėte kartu įkurti komunikacijos įmonę?
Agnė: Vita man pasisakė, kad išeina iš darbo, nors tarp mūsų dar nebuvo jokio artimo ryšio. Bet juk būna taip, kad papasakoji daugiau pakeleiviui traukinyje nei savo draugui. Man Vita labai imponavo, patiko, kaip ji dirba, galvoja. Renginiai jau tada buvo labai glaudžiai susiję su rinkodara. Galvojau, būtų puiku tokį žmogų pasikviesti kurti ir darbuotis kartu. Ir pasiūliau: „Jei dar nežinai, ką veiksi toliau – gal nori ateiti kartu pasidarbuoti?“
Vita: Iki tol nesvarsčiau apie savo verslą. Bet Agnės neįpareigojantis kvietimas – „padarom vieną projektą kartu, kol dar nesugalvojai, ką darysi“, – sudomino. Projektą įgyvendinom ir dabar su šiuo klientu jau dirbame vienuoliktus metus. Tačiau tuomet viskas atrodė labai komplikuota ir sudėtinga, renginys buvo labai intensyvus, iš daugelio sudėtinių dalių. Pamenu, sakiau: „Agne, mane pykina iš streso ir daugiau niekada nieko panašaus nedarysiu“. Bet renginys pasibaigė ir užplūdo labai geras jausmas, kuris ateina po kiekvieno sėkmingo projekto. Buvau įpratusi dirbti gana monotoniškai su keliomis paslaugomis ar produktais. O čia patyriau didelę laimę – nuo klientui parduotos idėjos, iki nerealaus jausmo, kuomet ji išsipildo.
Agnė: Iš tiesų buvo taip, kad Vita pafreelancino tam projektui, o paskui kartu išėjome iš tos renginių agentūros. Su mumis išėjo beveik visi žmonės, kurie ten dirbo. Tuomet įkūrėm savo agentūrą ir prasidėjo mūsų, kaip partnerių kelias.
Ar turėjote viziją, koks turėtų būti verslo partneris?
Vita: Aš neturėjau. Mes pradėjome bendrauti be nusiteikimų, ekspektacijų, koks tas partneris turi būti. Tiesiog buvo gerai. Gal tai irgi moteriškos partnerystės… toks jutiminis dalykas. Tau su tuo žmogum saugu, tu juo pasitiki, mokaisi iš jo, tau svarbi jo nuomonė. Be to, gali būti, kad praeituose gyvenimuose mes buvome artimi žmonės (juokiasi). Apskritai, iki sutikau Agnę, turėjau tik kelias drauges. O su Agne atėjo viskas: žmonių, emocijų, reikalų, darbų, projektų. Pasitikėjome viena kita ir tiesiog ėjom į priekį, strimgalviais nėrėm į veiklą. Gal laisviau jautėmės ir dėl to, kad pati veikla – projektinė – nereikalavo didelių piniginių investicijų, daugiau mūsų laiko.
Agnė: Vita man suteikė stabilumo. Įvedė tvarkos ne tik mano darbiniuose laiškuose, bet ir galvoje. Mane reikėjo kam nors suvaldyti. Tai tuomet padarė Vita. Man dažnai atrodo, ji yra mano didžioji gyvenimo žuvis.
Vita: Man atrodo nuostabu, kai žmonės mokosi vienas iš kito ir papildo vienas kitą. Vyksta mainai ir kartu nuolatos augama.
Apskritai, iki sutikau Agnę, turėjau tik kelias drauges. O su Agne atėjo viskas: žmonių, emocijų, reikalų, darbų, projektų. Pasitikėjome viena kita ir tiesiog ėjom į priekį, strimgalviais nėrėm į veiklą.
Vita Mieliauskienė
Vita Mieliauskienė (nuotr. Lukas Gricius)
Ar verslo pradžioje turėjote savų finansų, skolinotės?
Agnė: Investicijų neturėjome, bet mūsų verslas šiuo atveju dėkingas. Reikėjo tik mūsų laiko, didelio noro dirbti ir įstatinio įmonės kapitalo. Visa kita: žinios, kompas ir telefonas. Viskas – tiek užteko mūsų pradžiai.
Vita: Šiandien eidama į interviu galvojau, koks paradoksalus dalykas mūsų gyvenime yra laikas. Žvelgiant iš dabartinės mūsų pozicijos, atrodytų, pradėti veiklą sudėtinga, labai daug pasirinkimų, per daug matuoji, skaičiuoji ir kuri projekcijas. O tada viskas vyko labai greitai, sprendimą priemėme tiesiog čia ir dabar.
Agnė: Man tarsi buvo normalu, kad taip greitai. Bet man taip visą gyvenimą – visko daug, greitai, visa buvo tiršta ir nuolatos kito.
O kaip atėjo pirmi klientai? Ar padėjo Agnės žinomumas?
Vita: Iš tiesų taip, pirmieji klientai tikrai atėjo per Agnę. Ji jau buvo dirbusi renginių srityje. Tad pradžia buvo lengvesnė.
Agnė: Tokį darbą dirbant labai svarbu žmonės, kuriuos gyvenime sutinki. Viena iš mūsų didžiųjų įgyvendintų ambicijų buvo pirmasis „Sidabrinių gervių“ renginys. Man paskambino mano bičiulis Rolandas Skaisgirys, savo kalbine stilistika: „Mergos, atvarykit pasikalbėt“. Atėjom, jis sako, kad Lietuvos kino industrijai reikia apdovanojimų renginio. Mes viską išklausėm lediniais veidais, nieko neklausinėjom, tik atsakėm: reikia – bus! Tada išėjom, susižvalgėm ir sakom: „Žiūrėk, o iš kur tuos kinus ištrauksim, kurie bus nominuoti?“ (juokiasi).
Vita: „Nepanikuojam. Gerai, padarysim. O kažin kur čia tas atspirties taškas?“ Galiausiai suorganizavom tą renginį, ir daugelio akimis, čia taip nesigiriant… o gal iš tikrųjų – ir giriantis, bet mūsų pirmasis renginys buvo pats gražiausias iš visų. Jame buvo tiek įkvėpimo, jaudulio, susikaupimo. Ir po jo – kino žmonės mumis patikėjo – organizavome „gerves“ trejus metus.
Agnė: Tiesa ta, kad susitikus skirtingoms moterims, turinčioms skirtingų gabumų, ir surėmus galvas, – jos gali daryti stebuklus. Ir jei šiuo interviu bent vienai ar kelioms pažadinsim norą išdrįsti pradėti darbus, projektus, būti kartu, telktis ir neužsidaryti namie, o kurti realią pridėtinę vertę savo šeimai, visuomenei, šaliai ir pasauliui – būsiu labai laiminga.
Kaip pasiskirstote pareigomis?
Vita: Mes net nesitariam. Tiesiog žinom. Mano darbas yra labiau struktūrinis, kuriam reikia daugiau dėmesio ir susikaupimo: tai struktūra, scenarijus, projektų valdymas. Būdavo, sėdim pas Agnę virtuvėje, ji dažniausiai ką nors gamina, kūrybina, dėliojam scenarijų, ir tada ji sako: „O, žiauriai gerai padirbėjom.“ O aš lieku su ta krūva idėjų ir dėlioju, kad galėtume dirbti toliau. Jau pirmam renginy aš buvau užkulisiuose, o Agnė ėjo prie žmonių. Nes man renginiuose eiti prie klientų ir priimti tą „patiko–nepatiko“… geriau sėdėti tame technikų autobusiuke (juokiasi).
Agnė: Bet dabar tu tai puikiai darai.
Vita: Darau, bet mes labai daug išmokom viena iš kitos. Aš iš Agnės išmokau priimti žmones, bendrauti laisviau. Bet mano komforto zona nėra bendravimas, ėjimas į žmones. Taip pat aš nieko neišmanau apie maistą. Sykį Agnė buvo kažkokiame susitikime, ir man reikėjo užsakyti maistą. Kiek buvo streso! Ji viską žino: kiek žmogus suvalgo vieno kąsnio sumuštinių per pusvalandį, valandą, kiek išgeria, o aš nieko nežinau. Sėdžiu su kūrybine komanda darbe, o tuo pat metu organizuoju savo šeimos Velykų stalo vaišes ir sakau: „Labai atsiprašau, bet man reikia atsakyti, kiek mums reikės silkės pataluose? Kilogramas – čia daug ar mažai?“
Agnė: O taip – viskas mūsų gyvenime vyksta vienu metu – ir darbas, ir namai, ir vaikai. Bet tvarka atsiranda visur. Kad ir darbe – susidėliojom saugiklius su google dokumentais vardan mūsų pačių ir mūsų klientų ramybės. Per tuos vienuolika metų atsirado trys vaikai. Aš jau turėjau Gabytį, jam keturiolika. Vita gimdė du vaikus per tą dešimtmetį, ir aš – dar vieną. Kartu su Vita laukėmės. Tarp mūsų dukrų – trijų mėnesių skirtumas. Prisimenu, turėjom fantastišką projektą, renginyje dalyvavo keli šimtai žmonių, jis vyko didžiulėje automobilių stovėjimo aikštelėje, ten buvo įrengtas įspūdingas teatras, scena, šviesos, kulisai… Ir gaunu ryte (dieną ar dvi prieš renginį) žinutę, kur Vita manęs atsiprašo, rašo: „Agne, labai atsiprašau, bet važiuoju gimdyti“.
Vita: Man nebuvo baisu važiuoti gimdyti, labiau baisu ir gaila Agnės. Nenorėčiau atsidurti atvirkštinėje situacijoje ir likti tokiame projekte viena (juokiasi).
Tiesa ta, kad susitikus skirtingoms moterims, turinčioms skirtingų gabumų, ir surėmus galvas, – jos gali daryti stebuklus. Ir jei šiuo interviu bent vienai ar kelioms pažadinsim norą išdrįsti pradėti darbus, projektus, būti kartu, telktis ir neužsidaryti namie, o kurti realią pridėtinę vertę savo šeimai, visuomenei, šaliai ir pasauliui – būsiu labai laiminga.
Agnė Giraliūnienė
Agnė Grigaliūnienė ir Vita Mieliauskienė (nuotr. Lukas Gricius)
Esu labai laiminga, kad niekad gyvenime net klausimas man nekilo, kad turiu pasirinkti – darbas ar šeima.
Vita Mieliauskienė
Dirbote iki pat gimdymo?
Vita: Aš taip gerai jaučiausi ir nė minutę nekilo mintis nedirbti. Vakar galvojau apie tai, kai pamačiau visas tas moteris, kurias sutikome moterų lyderių Go Forward vakare. Esu labai laiminga, kad niekad gyvenime net klausimas man nekilo, kad turiu pasirinkti – darbas ar šeima. Viskas vyko labai natūraliai. Pavyzdžiui, laukiantis antrojo man jau norėjosi kelių mėnesių poilsio. Tuo pačiu norėjosi grįžti į darbus, didelė laimė yra būti taip, kaip tau patogu, kaip jautiesi. Šiaip keista, kad tau pasako, kada turi išeiti tėvystės atostogų, o kai jau sueis dveji metai, tai turi pareiti. Sutrikusi ir nesiorientuojanti, kas įvyko per tuos metus. Aišku, dirbdama sau turi daugiau laisvės, bet tuo pačiu ir atsakomybių, nes pati turi pasirūpinti, kad tau būtų kur pareiti. Bet vaikai ir darbas yra labai puikiai suderinama. Manau, esminis dalykas čia – kasdieninė disciplina. Man ji būtina. Buvimas namuose su šeima, laikas su vaikais ir net pati buitis – man patinka ir namai man labai svarbūs, mėgstu juose tvarkytis, tai mano nusiraminimo ritualas. Bet nenoriu taip būti visą laiką. Nenoriu įžeisti moterų, kurios visiškai atsiduoda šeimai. Tai yra gražu, bet ne man.
Norėtųsi visoms toms moterims pasakyti: jei kas nors jums sako, kad turite nedirbti, tai tikrai neklausykit tokių veikėjų, ypač vyrų. Jūs geriau pati daugiau pamąstykit, kad gal tiesiog nerandate savo veiklos? Reikia žiūrėti ir į priekį. Kokį pavyzdį tos užsidariusios moterys su savo pagalvėlėm rodo dukroms? Jų dukros jau turi labai aiškų gyvenimo paveikslą.
Agnė Grigaliūnienė
Tai neprotinga. Jei jos netektų vyro, netektų pajamų šaltinio – ką tada darytų?
Agnė: Tai viena. O kita – dabar pasaulyje atgimsta moterų judėjimai. Vis daugiau moterų vadovauja verslams, priima sprendimus politikos arenoje, daro įtaką įvairiems įvykiams, mūsų prezidentė – moteris. Manau, moterys (nenoriu įžeisti vyrų, nes gal reikėtų kalbėti apskritai apie žmones) turi puikią intuiciją. Arba vyrai tiesiog neleidžia savo intuicijai išsikeroti tiek, kiek moterys. Ir man truputėlį liūdna, kai moterys apsibrėžia savo pasaulį pagalvėlių spalva ir vaiko miego ritmu. Nes moteris gali labai daug. Norėtųsi visoms toms moterims pasakyti: jei kas nors jums sako, kad turite nedirbti, tai tikrai neklausykit tokių veikėjų, ypač vyrų. Jūs geriau pati daugiau pamąstykit, kad gal tiesiog nerandate savo veiklos? Reikia žiūrėti ir į priekį. Kokį pavyzdį tos užsidariusios moterys su savo pagalvėlėm rodo dukroms? Jų dukros jau turi labai aiškų gyvenimo paveikslą.
Yra moterų, svajojančių susirasti turtingą vyrą, kuris jas išlaikytų.
Agnė: Būsiu atvira – man atrodo, kad jos paprasčiausiai kvailos.
Vita: Visokių moterų yra ir bus. Ką čia bepridurti. Daug fainiau yra svajoti pačiai būti laimingai, išsipildžiusiai. Pasirinkimų šiandien yra labai daug, todėl pasirinkti yra dar sunkiau. Socialinės medijos iškreipia suvokimą apie realų gyvenimą, dauguma ten yra gražesni, geresni, sėkmingesni. Svarbu kažkaip atmesti tai, kas tau nepriimtina, suvokti, kur tu nori būti, būti tarp žmonių, kurie turi ambicijų tobulėti kasdien. Jei jauti, kad kas nors verčia priimti sprendimą, tai jau ženklas, kad reikia sustoti ir susimąstyti, ar šioje situacijoje tikrai privalai rinktis ir ar šie dalykai yra nesuderinami. Ir man gražu, kai moterys sugeba pasirūpinti šeima, pagaminti pietus ar vakarienę, kiekvieną vakarą suburti šeimą aplink stalą. Agnė, pavyzdžiui, tą daro, kitos turi kitų sugebėjimų: puoselėti namus ar daržą. Bet tau tai tikrai turi patikti. Pavyzdžiui, man gaminti nėra malonumas. Norėdama gaminti, visų pirma turiu susitvarkyti. O kai susitvarkau, jau nebeturiu jėgų gaminti. Bet grįžtant prie tų moterų, galvoju, kad tai labai susiję ir su kuo tu esi. Mūsų vyrams patinka mūsų veikla, jie yra mūsų patarėjai ir mums jų nuomonė yra labai svarbi, kaip ir jiems – mūsų.
Agnė: Mūsų vyrai nuostabūs. Dėl paprastos priežasties – jie geba ne tik gyventi su emancipuotomis moterimis – jiems tai nuoširdžiai patinka. Jie padeda ir įkvepia eiti pirmyn. Apskritai, ką slepia toks supratimas ir įsivaizdavimas, kad moterys neturi dirbti? Yra kategorija vyrų, kur vieni neleidžia, kiti nenori, treti turi krūvas pinigų ir tik dėl tų pinigų dirba, o tai yra visiškas nonsensas. Man rodos – dauguma jų galvoja, kad moterys yra vištos ir turi sėdėti namie: perėt, perekšlėt, tvarkyt, tvarkytis ir t.t. Tai Tai paprasčiausia nepagarba moteriai.
Tam tikra vyro kontrolė.
Agnė: Taip, ir kontrolė. Bet manau, kad dabar net ir tos, kurios susirado kokį turtingesnį diedą, jau pajuto visas tų turtų atsiradimo ir savarankiškumo nebuvimo pasekmes. Mane darbas kažkada išgelbėjo. Jei tuomet būčiau elgusis kitaip – negyvenusi Lietuvoj, išvažiavusi į Maskvą su dabar jau buvusiu vyru, tai galiausiai, mums išsiskyrus, būčiau grįžusi į nieką. Per darbą atsiranda tavo žmonės, draugai, aplinka, žinios ir tie, kurie paskambina ir klausia, gal tau bėda ir tau reikia pagalbos, gal net namų reikia? Norėčiau, kad kuo daugiau moterų dirbtų, nes jos, pakartosiu, gali sukurti labai didelę pridėtinę vertę.
Mūsų vyrai nuostabūs. Dėl paprastos priežasties – jie geba ne tik gyventi su emancipuotomis moterimis – jiems tai nuoširdžiai patinka. Jie padeda ir įkvepia eiti pirmyn.
Agnė Grigaliūnienė
Agnė Grigaliūnienė (nuotr. Lukas Gricius)
Ar per tuos 10 metų buvo įvykis, aišku, buvo, kai vieną kitą patikrinot? Kokia nors ekstremali, sunki situacija, kai supratot – „labai gerai, kad tave turiu“?
Agnė: Kai Vita susilaukė Beno ir liko namie, o aš viena ėjau per visus darbus.
Vita: Kai mano vaikui buvo pusė metų, stumdau vežimą vakare ir verkiau. Rieda tos ašaros, galvoju, kodėl niekas nesakė, kad mano gyvenimas baigtas dabar, esu uždaryta namuose. Vėliau Agnė su manimi pasidalijo auklyte. Dabar suprantu, koks tai žygdarbis buvo, nes pati nenoriu jos paleisti ir su niekuo dalytis. Agnė pažįsta labai daug žmonių, ir tuomet man atrodė, kad jai manęs tiesiog nebereikės. Nors Agnė atvažiuodavo pas mane kasdien, papasakodavo, kas vyksta darbe. Bet buvo toks stiprus vidinis išgyvenimas. Ir tada Agnę tarsi paleidau. Nes supratau, kad negaliu kiekvieną dieną gyventi bijodama. Žinoma tai tebuvo mano baimės, grįžau į darbus, ir mes toliau dirbome kartu.
Agnė: Buvo metas, kai žiauriai daug dirbau televizijoje, turėjau net dešimt laidų per savaitę. Tad manęs tiesiog nebuvo darbe, arba būdavau probėgšmiais. Ir Vita visu tuo laiku sugebėjo stabiliai išlaikyti agentūrą, ir ją augino realiai viena. Mes jau tiek gerai viena kitą pažįstam, kad galim nebesikalbėti. Tiesiog matai: rankos judesys, eisena – jau žinai, kokia nuotaika, supranti, kada riba pasiekta. Būna, matai per susitikimą, kad vienai trūksta nervai, tada kita susikaupia ir perima vadeles į savo rankas.
Vita: Yra daug panašumų į vedybinį gyvenimą. Ir čia taip pat svarbu, kad sutaptų pamatinės vertybės. Buvo laikas, kai po renginių nakvodavome viena pas kitą, apsikabinusios. Užmigdavom bekalbėdamos. Tai turbūt irgi buvo tam tikras etapas, kai tiek daug jauti, tiek kartu išgyvenai, – valandų valandas galėdavome kalbėti, nes temos neišsenka: nuo šeimų iki darbinių situacijų, santykių, svajonių, projektų, idėjų.
Agnė: Mūsų draugės juokdavosi, kad nors dirbam kartu, bet negalim išsiskirti ir visą laiką turim kartu būti. Šiaip aplink mane visada būdavo daug žmonių, bet Vitai susiradus naujų draugių man buvo labai pavydu. Vėliau susitvarkiau. (juokiasi)
Vita: Grįžtant prie darbinių situacijų – dviese drąsiau priimti įvairius sprendimus. Sėkmė ar nesėkmė, ar sunku, ar kas būtų, bet buvimas dviese yra labai didelė jėga ir turi daug daugiau privalumų, nei galėtum pagalvoti. Turėdamos vienas pamatines vertybes, kurių net neįsivardijom, išeinam iš kliento ir abi suprantam, dirbsime su juo ar ne. Ir visa laimė, kad turim tokią teisę ir galimybę.
Jeigu elektroniniame XXI amžiaus pasaulyje vis dar galioja taisyklė – 1 procentas talento ir 99 procentai darbo, kokią dalį iš tų 99 procentų dabar sudarytų socialinė rinkodara? Žinomumas padeda pritraukti klientų.
Agnė: Neseniai buvau SAATCHI galerijoje SELFIE parodoje. Ten vizualiai buvo išsakyta mintis, kad realybę socialiniuose tinnkluose ir ne tik esame linkę vaizduoti itin sutirštintą ir gražesnę. Bet – tai tik ir lieka feisbuke – iš tiesų gyvenimas viską labai aiškiai sustato į vietas. O kas svarbu? Svarbu viskas – lygiai tiek pat talentas, lygiai tiek pat darbas, žinios, gebėjimas mokytis. Svarbu pastanga.
Vita: Žinomumas padeda. Bet yra ir kita pusė – ar paskui esi pasirengęs išpildyt duotą pažadą?
Agnė: Yra tokių, kurie apgaudinėja, bet iš tikrųjų turbūt esi teisi, – galiausiai žmonės tampa tokie, kokie yra.
Vita: Tai padeda sulaukti dėmesio, nes žmonės gauna tam tikrą grįžtamąjį ryšį čia ir dabar. Jei nori tapti matomas, tai gali tapti matomas. Yra įvairiausių būdų, kaip parodyti save iš labai įvairių pusių. Ir tai kūrybiškumas. Bet ateina laikas, kai turi pradėti dirbti ir darbo reikia labai daug. Ar prisistatai tête à tête žmogui, ar feisbuke, – iš tiesų tavo atsakomybė nėra mažesnė.
Agnė: Mums pasisekė – išaugom dirbdamos su labai rimtomis įmonėmis, kuriose įgijome įgūdžių, kurių niekas neišmuš. Mes žinome, kaip turi būti. Nors tikrai nesame kategoriškos. O tokių dalykų, kaip veikia viskas, kaip auga, tave išmoko, – ir nebegali žiūrėti kitaip. Tai turbūt ir yra profesionalumas. Labiausiai mums pasisekė, kad turime viena kitą, galime viena kitą suvaldyti ir nesibarti. Bet kita pusė tos sėkmės – juodas darbas. Kažkada jis buvo toks juodas, kad reikėjo 500 žmonių renginyje valyti tualetus, nes neturėjom patirties, kad ir tualeto valytojo reikia, kai toks kiekis žmonių. Būna visko. Bet niekada neturėjom tos blogosios ambicijos: „Ne, aš neisiu ir nedarysiu.“
Metams bėgant, vis labiau įsitikinu, kad mano ambicija – gyventi iš mėgstamos veiklos, oriai atlikti darbą ir jį atlikti maksimaliai gerai, galėti rinktis. Svarbiausia, kad būtumėm laimingi darydami tai, ką darom, ir augtume.
Vita Mieliauskienė
Agnė Grigaliūnienė ir Vita Mieliauskienė (nuotr. Lukas Gricius)
Ar esate ambicingos? Ir apskritai, ar gyvenime įmanoma ko nors pasiekti be ambicijų?
Vita: Metams bėgant, vis labiau įsitikinu, kad mano ambicija – gyventi iš mėgstamos veiklos, oriai atlikti darbą ir jį atlikti maksimaliai gerai, galėti rinktis. Svarbiausia, kad būtumėm laimingi darydami tai, ką darom, ir augtume.
Agnė: Ambicijos svarbu tol, kol veda darbų link, o ne didina ego. Taip, be ambicijų nieko nebus. Tačiau esu mačiusi, kas nutinka peraugusioms ir nebepamatuojamoms ambicijoms – to mums visiems labai reikia saugotis, nes per tas pačias ambicijas galime tapti ir sėkmingi, ir labai negražūs.
Vita: Dar yra kiekvieną projektą lydinti ambicija – padaryti labai gerai. Ji būna net labai stipriai išreikšta: mes konkuruojam, įrodinėjam, pardavinėjam mūsų komandos kūrybos idėjas, stengiamės gerai reprezentuoti savo darbą ir tam skiriame labai daug dėmesio, jėgų ir laiko. O dabar jau galime sau leisti dirbti komandoje su labai talentingais ir profesionaliais žmonėmis, todėl kokybės suvokimas dar labiau išaugo ne tik kalbant apie rezultatą, bet ir apie darbo procesą.
Agnė: Mes norime įtikti gerąja to žodžio prasme: gerai atlikti savo darbą ir pasiekti užsibrėžtų tikslų – ar tai būtų renginys, ar komunikacijos kampanija. Bet nesivadovaujame taisykle, kad klientas visada teisus, nes dažniausiai jis nėra teisus. (juokiasi) Be to, jau vien tai, kad turime savo agentūrą, parodo, kad esame ambicingos. Jei iš pradžių tai galėjo būti ir avantiūra – „Padirbėkim kartu!“ – dabar, po vienuolikos metų, tai jau nebėra avantiūra. Mes turim kad ir nedidelę, bet tvirtą komandą gabių, kūrybingų iš savęs ir kitų daug reikalaujančių žmonių, už kurią esame bent iš dalies atsakingos. Jausti laimę, kai eini į darbą, ir norėti grįžti namo, – tai geriausia, didžiausia ambicija, kuri gali išsipildyti. Linkiu to siekti kiekvienai ir kiekvienam.
