Mentoriavimo sistema pagal mane arba kaip prisijaukinti Siciliją ir jos žmones
Emigracija Lietuvoje dažnai vadinama „geresnio gyvenimo paieškomis svetur“. Dažnai iš to „svetur“ grįžę žmonės mums su šypsenomis pasakoja, kaip viskas ten auksu žiba, kokie žmonės geri ir koks maistas skanus.
Žurnalistė, mentorė Akvilė Žaromskytė gyvena ir dirba Katanijos mieste, Sicilijoje (nuotr. asmeninio archyvo)
Bet tik artimiausiems žmonėms pasipasakoja ar puse lūpų prasitaria, kad tos „geresnio gyvenimo paieškos“ kartais ne taip ir lengvai klostėsi. Atėjimas į naują darbo kolektyvą neretai ir savoje šalyje sukelia nemažai streso. O kur dar kultūrinis šokas, atsiskyrimas nuo saugios aplinkos, neretai ir svetima kalba. Visa ta sudėjusi gaunasi nemenkas iššūkis, su kuriuo susidūrus gali net ir panika ištikti arba norisi visiškai užsisklęsti.
Visus planuojančius karjerą „svetur“ skubu nuraminti: jei žinote, kaip su šiuo iššūkiu susitvarkyti – jūs ne tik išgyvensite, bet ir įgysite neįkainojamą patirtį, kurią jums atneš ne tik naujas darbas, bet ir naujos kultūros pažinimas.
Prieš daugiau kaip du metus pati atvykau į Italiją, Siciliją, savanoriauti vienoje nevyriausybinėje organizacijoje. Atvykau viena. Į nežinomą miestą, pilną nepažįstamų žmonių, kalbančių kalba, kurios nesuprantu. Be jokios lietuvių bendruomenės užnugaryje. Atvykau į salą atskirtą nuo žemyno, kur kas dieną išėjus į balkoną atsigerti kavos man prieš akis pūpsojo ugnikalnis. Kartais net rūkstantis. Atvykau į Europos pietus, kur kultūra kardinaliai skirias nuo tos, kurioje gyvenau 26 savo gyvenimo metus. Pradžia buvo nelengva. Bet štai jau prasidėjo treti metai kai Siciliją vadinu savo antraisiais namais.
Šiandien esu kitų iš užsienio atvažiuojančių savanorių mentorė, t.y. žmogus, kuris visuomet pasiekiamas ir visuomet pasirengęs padėti pažinti ne tik projektą, kuriame savanoriai dalyvauja, bet ir miestą, kultūrą, kuris gali padėti išspręsti kasdienes problemas: parodyti, kur nusipirkti maisto, o kur drabužių, papasakoti, kaip nuvažiuoti iki jūros, kaip naudotis traukiniais ar tiesiog padėti komunikuojant su žmonėmis, kurie nekalba itališkai.
Mentorius yra žmogus, kuris vaidina svarbų vaidmenį praktiškai visose savanorysčių programose. Tačiau ne visos verslo kompanijos, priimančios dirbti užsieniečius, pasirūpina kad ir neformaliu mentoriumi, galinčiu padėti naujam darbuotojui integruotis. Bet nusiminti neverta, nes juk visuomet kai tau kažkas kažko neduoda, tai gali susikurti pats. Tiesa? Taigi, pakalbėkime apie didžiausius iššūkius, su kurias susiduria kiekvienas žmogus pirmą kartą išvažiavęs dirbti į užsienį ir apie būdus, kaip sau pačiam susikurti „mentoriavimo sistemą“.
“Atvykau į Europos pietus, kur kultūra kardinaliai skirias nuo tos, kurioje gyvenau 26 savo gyvenimo metus. Pradžia buvo nelengva. Bet štai jau prasidėjo treti metai kai Siciliją vadinu savo antraisiais namais.”
Akvilė Žaromskytė dirba nevyriausybinėje organizacijoje Katanijoje (nuotr. asmeninio archyvo)
PATARIMAS NR.1. PASIRUOŠK PAGRINDINIŲ FRAZIŲ ŽODYNĄ
Dar prieš išvykdamas išmok pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti ir prisistatyti kalba tos šalies, į kurią važiuoji. Pasiruošk suprasti pagrindinius klausimus, kuriuos girdėsi nuolat: „Koks tavo vardas?“, „Iš kur esi?“, „Ką čia veiki/ kuo dirbi?“ ir t.t. Šiuos klausimus girdėsi dažnai. Jei mokėsi į juos atsakyti vietine kalba – tikrai užsikariausi ir pirmąsias vietinių gyventojų simpatijas, o susirasti pirmuosius draugus ar mokytojus beprotiškai svarbu.
Išmok paklausti „Kiek kainuoja?“ Iš patirties sakau – tai gali praversti, nes parduotuvėse ar turguose dirbantys žmonės ne visuomet kalba anglų kalba. Apsipirkinėjant man labai pravertė ir frazė „Šitas“ bei „Kaip tai vadinama?“ Dar pirmosiomis savo gyvenimo Sicilijoje dienomis išsirinkau vieną daržovių pardavėją turguje ir visuomet apsipirkinėdavau pas jį (apsipirkinėju iki šiol). Pirmomis savaitėmis besdavau pirštu į kokią daržovę ir sakydavau „Questo! Un kilo.“ (vert. „Šito. Vieną kilogramą.“) Pardavėjas visuomet mane suprasdavo.
Išmok ir Lietuvos pavadinimą taip, kaip jį sako tos šalies gyventojai. Tenka sutikti su tais, kurie sako, kad mūsų šalies įvaizdžio kūrėjai nedirba pakankamai gerai. Deja, bet prieš išvykstant geriau išmokti ir kaip toje šalyje vadinama Latvija. (Kas jei ne keliaujantieji ir dirbantieji svetur lietuviai paaiškins pasauliui, kad Lietuva ir Latvija – dvi skirtingos valstybės, kad Ryga nėra Lietuvos sostinė ir kad mūsų kalba nei iš tolo neprimena rusų kalbos?).
Pasiruošk pagrindinių frazių žodyną (nuotr. Akvilės Žaromskytės)
PATARIMAS NR.2. PASKIRK DIENĄ APŽVALGAI
Jei atvykai į miestą, kuriame kol kas nieko nepažįsti ir turi laisvą dieną – nepradėk miesto apžvalgos nuo muziejų ir lankytinų vietų gide rasto sąrašo. Visa tai stovės tose vietose visą tavo buvimo šalyje laikotarpį ir tam turėsi marias laiko. Apeik kvartalą aplink tavo namus, apžiūrėk parduotuves ir parduotuvėles, kepyklas, batsiuvio paslaugas teikiančios įmonės kainoraštį, gyvūnų parduotuvės asortimentą, pasisveikink su vienu kitu kaimynu. Bet kokiu atveju, ši vieta dabar tavo namai. Svarbu žinoti, ką turi greta namų ir kiek viskas kainuoja.
Mano kolegė, kuri gyvena mano rajone kur kas ilgiau nei aš, tik visai neseniai sužinojo, jog už kampo prie mūsų namų esančioje parduotuvėlėje kepa beprotiškai skanią duoną ir „neplešia milijono pinigų“. Mano butiokė, tuo tarpu, tik visai neseniai atrado piceriją, iš kurios aš mums visada tempiu skaniausias mieste picas. Taip visai už kampo. Labai smagu žinoti ir tai, kad jei reikės nupirkti kam nors dovanų žuvelę, už 400 metrų šiek tiek pasislėpusi nuo pagrindinės gatvės praeivių akių – gyvūnėlių parduotuvė.
Paskirk dieną apžvalgai (nuotr. Akvilės Žaromskytės)
PATARIMAS NR.3. MOKYKIS KALBĄ
Ar prisimeni mano daržovių pardavėją? Tą patį, kuris pirmomis savaitėmis kantriai kentė mano baksnojimus pirštu į daržoves, kurios man visos turėjo vieną ir tą patį pavadinimą – questo. Taigi, bėgo savaitės ir mano mėgstamiausias pardavėjas kiekvieną mano questo kantriai pakomentuodavo pasakydamas tikrąjį daržovės pavadinimą. Palaipsniui visus questo pakeičiau daržovių pavadinimais arba klausimais: „O kaip tai vadinama?“ Taigi štai taip mano kasdienis apsipirkinėjimas virto italų kalbos pamokomis, o mano mėgstamiausias daržovių pardavėjas – mano italų kalbos mokytoju.
Šią istoriją pasakoju kaip pavyzdį situacijos, kurioje aš pati kasdienę veiklą ir paprastą žmogų paverčiau savotiškomis kalbos pamokomis. Taip pat mano mokytoja tapo italė mergina, su kuria dalinomės butą, nes ji sunkiai kalbėjo angliškai. Taip pat tapo mano kolegos biure. Ir barmenas mano mėgstamiausiame bare.
Ką dariau aš, besimokydama kalbą? Praktiškai visi daiktai mano namuose buvo apklijuoti lipniais lapukais su tų daiktų pavadinimais. Virtuvės spintelės ir siena prie mano lovos, kur dažniausiai praleisdavau daug laiko, buvo apklijuoti išasmenuotais veiksmažodžiais. Mano draugai ir aš pati su savimi žaisdavau kalbos žaidimus. Klausiau itališkos muzikos, žiūrėjau filmus ir serialus (visų pirma tuos, kuriuos jau buvau mačiusi arba žinojau beveik atmintinai), skaičiau laikraščius ir knygas, nors ir suprasdavau tik pusę to, kas rašoma.
Visa tai tapo būdais išmokti kalbą, nes man asmeniškai standartiniai mokymosi metodai siaubingai nuobodūs ir mažai veiksmingi, reikalaujantys daug laiko informacijai susisteminti ir įsisavinti. Bet yra žmonių, kuriems daug paprasčiau informaciją sukramtyti kai turi mokytoją ir vadovėlį. Tokiu atveju kviečiu neskubėti leisti krūvos pinigų korepetitoriui. Labai dažnai, ypač šalyse su dideliu imigrantų skaičiumi, įvairios nevyriausybinės organizacijos, jaunimo klubai ar tiesiog studentai savanoriai organizuoja nemokamus kalbos kursus pradedantiesiems ar net pažengusiems.
PATARIMAS NR.4. PASIKVIESK BENDRADARBIUS PAVAKAROTI
Bendradarbiai tai žmonės, kurie neišvengiamai taps tavo kalbos ir vietinės kultūros mokytojais. Tai žmonės, kuriuos pažinsi vienus iš pirmųjų. Pasikviesk juos pavakaroti ir atšvęsti pažintį. Tik svarbu nepamiršti, kad vakarojama visur skirtingai. Tarkime pietuose visai normalu pasikviesti žmones į svečius vakarienei. Kylant šiauryn žmonės tampa vis uždaresni ir gal būt pirmas „pasimatymas“ su naujais bendradarbiais turėtų įvykti kur nors restorane ir bare. Priklauso ir nuo grupės žmonių: vieni linkę siautėti naktiniuose klubuose, kiti išgerti alaus bare, dar kiti ramiai pavakarieniauti vietiniame restoranėlyje.
Ir kaip dabar žinoti, kur ir kaip tuos kolegas pasikviesti? Labai paprastai – komunikacija yra visraktis. Pasigauk vieną kolegą už rankos ir su šypsena paklausk: „Klausyk, aš čia dar mažai ką pažįstu ir žinau, bet norėjau pasikviesti naujuosius kolegas kur nors pavakaroti. Gal gali man papasakoti, kaip pas jus priimta leisti vakarus drauge?“ Viskas be galo paprasta: vieno sakinio situacijos paaiškinimas ir vienas klausimas. O tada klausai atsakymo. Tik tiek. Esu tikra, jog naujasis kolega ne tik atsakys į klausimą, bet ir padės pavakarojimą suorganizuoti, o vėliau, apsidžiaugęs tavo jam parodytu pasitikėjimu, labai gali būti, taps tavo geru draugu.
Pasikviesk kolegas pavakaroti (nuotr. Akvilės Žaromskytės)
PATARIMAS NR.5. AUSYTĖS STAČIOS, AKYTĖS PLAČIOS arba SMALSUMAS KAČIŲ NEŽUDO
Vakarėlių metu, darbe, gatvėje, parduotuvėje, viešajame transporte ir visur visur visur stebėk vietinius žmones. Atidžiai klausykis, kaip ir ką jie sako. Klausinėk ir pats. Užduok milijoną klausimų. Tik smalsumas ir atidumas padės greitai perprasti vietinę kultūrą, pamatyti, kada žmonės nėra patenkinti, kada meluoja, kas šalyje priimtina, o kas ne, kaip ir į ką reaguoja vietiniai gyventojai, kaip linksminasi, kokia nuomonė vyrauja kalbant apie politinius ir socialinius klausimus. Tai padės pamatyti miestą ir šalį kitomis akimis. Padės suprasti kodėl vienas ar kitas žmogus pasielgė vienaip ar kitaip. Padės išmokti smagių vietinių išsireiškimų.
Net jei į svetimą šalį atvažiavai dirbti, kodėl tai negali tapti būdu pažinti kitą kultūrą? Paistenk kuo daugiau laiko praleisti su vietiniais gyventojais, ne tik su kitais lietuviais. Taip, tai leidžia pasijausti saugiau ar pailsinti smegenis nuo svetimų kalbų. Bet pažindami vietinius iš tiesų pažįstame tikrąją kultūrą ir tikrąją šalį, kurioje šiandien gyvename.
Tik smalsumas ir atidumas padės greitai perprasti vietinę kultūrą (nuotr. Akvilės Žaromskytės)
PATARIMAS NR.6. PRIIMK DALYKUS TOKIUS, KOKIE JIE YRA
Pradžioje tikrai patirsi kultūrinį šoką. Nieko baisaus. Taip būna visiems. O kuo toliau nuo Lietuvos šalis, kurioje šiuo metu gyveni, tuo šį šoką išgyventi gali būti sunkiau. Lygiai taip pat, kaip tai visiems atsitinka, lygiai taip pat visiems ir praeina. Nesijaudink. Jei mokysiesi kalbos, smalsiai ir atkakliai tyrinėsi vietinį gyvenimą, susidraugausi su šauniais žmonėmis, tai ir šokas netruks praeiti labai labai greitai. Kultūrinis šokas yra kaip pelkė, kuri mus traukia: mes pykstame kad viskas nevyksta taip, kaip mes esame pratę savoje šalyje, tuomet bandome įtikinti kitus, kad mūsų gyvenimo būdas yra teisingesnis, nei jų, tuomet prarandame viltį ir norime grįžti namo.
Bet kai pasakai pats sau, jog negali pakeisti pasaulio. Ir kad šalies kultūra yra tokia, kokia yra, kai atsakingai tyrinėji ir domiesi, pradedi suprasti, kaip sudėlioti tos socialinės terpės sraigračiai, tada pradedi suprasti tave supančią aplinką ir pasidaro lengva. Tu neprivalai pasikeisti. Ir tu tikrai gali įnešti šviežio oro ir tarpkultūriškumo į darbo kolektyvą ir gal net išmokyti jų ko nors naudingo. Tu neprivalai pasikeisti ar atsisakyti savo identiteto. Tau tereikia leisti tave supantiems žmonėms gyventi taip, kaip jie įpratę, tai priimti ir atsipalaiduoti. Štai nuo šio sprendimo prasideda tavo lengvas naujos kultūros pažinimas ir malonus gyvenimas „svetur“.
