Meilė menui prasidėjo nuo vaikystės
Menotyros mokslų daktarė Eglė Jaškūnienė nuo pat mažų dienų mėgo meną, muziejų eksponatus galėdavo apžiūrinėti valandų valandas, ypač monetas. Žymaus fotomeninko ir žurnalisto Zino Kazėno dukra nuo obels nuriedėjo nedaug: patarta tėvelio draugų, pasirinko menotyros studijas, o vėliau su kūryba ir menu susijusios veiklos tik plėtėsi. Menotyrininkės kolegos ir draugai juokauja, kad ji domisi ir užsiima „viskuo“, bet pati Eglė sako, kad visi užsiėmimai yra susiję, be to, jai visada patiko mokytis naujų dalykų, kitaip gyvenime, pasak mokslininkės, būtų pernelyg nuobodu.
Tekstas Sandra Vilimaitė, nuotraukos Dalia Mikonytė
Eglė Jaškūnienė (nuotr. Dalia Mikonytė)
Kas jus paskatino rinktis meninę veiklą? Ar būta jūsų tėčio Zino Kazėno įtakos?
Penki balai! Taip. Tėvelis ‒ fotografas, dirbo žurnalistu. Jis daug keliaudavo, kai aš maža buvau, ir, aišku, keliaudavau kartu. Pirmiausia mano dėmesį patraukė muziejai. Tėvelis pasakojo, kad nueidavome į muziejų, ir aš ten kiekvieną kiekvieną lopinėlį apžiūrinėdavau, ypač traukdavo monetos. Jam jau nuobodu, jau atsibodo, o aš vis vaikštau ir grožiuosi, žiūrinėju.
Be to, tėvelis visą gyvenimą tapė, dirbo su menininkais, tad nuo pat mažens gyvenau apsupta kūrybos, jaučiau potraukį menui. Mokykloje sekėsi ir lietuvių kalba, ir matematika. Lietuvių kalbą dėstė Violeta Tapinienė. Ji ragino mane rašyti. Ypač gerai man sekdavosi rašyti analitinius tekstus. Tėvelio draugai patarė studijuoti meno istoriją, kur yra ir meno, ir istorijos, ir analitinis rašymas. Šis derinys man puikiai tiko, tad pradėjau savarankiškai ruoštis stojamiesiems. Pamenu, mano vedėja buvo Nijolė Tumėnienė, ir aš, berods, vienintelė iš stojamojo rašinio, meno kūrinio analizės, gavau 5 (penkiabalėje sistemoje – aut. past.). Konkursas buvo labai didelis, bet tas gautasis penketas, matyt, ir nulėmė, kad pavyko įstoti, nes į kursą priimdavo 5‒7 žmones. Prabangios studijos.
Ar buvo vidinių konfliktų, kad galbūt dar ko nors norėtųsi, ar visą laiką ir žinojote, ką veiksite?
Nebuvo. Tiesa, kai baigiau Balio Dvariono muzikos mokyklą, man siūlė rinktis Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, bet nepanorau. Pavasarį prieš baigiamuosius egzaminus apsisprendžiau rinktis menotyros studijas Vilniaus Dailės akademijoje ir pradėjau įnirtingai ruoštis. Mokykloje neturėjome jokių meno istorijos pagrindų, teko savarankiškai skaityti namie esančias knygas apie meną, o jų buvo išties nemažai. Vėliau atradau Martyno Mažvydo biblioteką. Man viskas buvo įdomu, skaičiau su užsidegimu.
Atsimenu, kai įstojau, ateinu pas grupės drauges ir sakau: „Klausykit, mergos, kokį dailininką atradau įdomų – Gaguinas!“ „O, įdomu, reikės pasižiūrėti“, ‒ jos sako. Pasirodo, tai buvo Gogenas (juokiasi).
Eglė Jaškūnienė (nuotr. Dalia Mikonytė)
Dabar turite daug veiklų. Kurios jums įdomiausios?
Kartą kapelmeisteris Saulius Pilinkus mane pristatydamas kolegoms pasakė: „Kuo ji užsiima, aš nežinau, ji užsiima viskuo“. Tai taip jis juokavo, bet iš tiesų viskas vyksta nuosekliai. Veiklos, kuriomis užsiimu, susijusios: leidyba, fotografija. Po nepriklausomybės pasirodė kompiuteriai – žiauriai norėjau išmokti dirbti kompiuteriu, savarankiškai įvaldžiau grafinio dizaino programas, o vėliau ir dėsčiau.
Ar dėstymas atėjo iš pašaukimo?
Ne. Kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje, turėjome įvairių praktikų: muziejuose dirbdavome ekskursijų vadovais, redakcijose darbas buvo susijęs su menotyra. Tad po praktikos sakiau: gyvenime nedirbsiu pedagogikos srityje ir žurnalistikoje! Tai dabar skamba juokingai.
Kaip nutiko, kad viskas pasikeitė?
Su spauda dirbau pagal specialybę savaitraščiuose 7 meno dienos, Literatūra ir menas. Tai buvo ta profesinė veikla, kuria užsiima visi, baigę studijas. Pirmoji stotelė, kur dirbi kaip profesionalas. Galėjau eiti dirbti į muziejų, bet nenorėjau. Iš tiesų labiausiai mane traukė Lietuvos mokslo akademija, norėjau užsiimti moksline veikla, bet laisvų vietų buvo mažai, tad patekti praktiškai neįmanoma. Po nepriklausomybės atgavimo pradėjau glaudžiai bendradarbiauti su Kelionių magija. Ten žurnalistikos jau buvo daugiau. Mano didžiausias hobis – kelionės. Mėgstu joms ruoštis, pasiskaityti prieš važiuodama. Tad Kelionių magijai rašiau kultūrinius reportažus, fotografavau. Buvo labai smagus darbas, tuos tekstus daug kas skaitė, juk Kelionių magija tuomet buvo bene vienintelis žurnalas apie keliones.
Vėliau mane pakvietė dirbti žurnale Namas, kuriame gyvenu. Turėjau savo rubriką apie menininkus. Vėliau rašydavau apie netradicinius interjerus, fotografuodavome kartu su fotografu Arūnu Baltėnu. Taip pat pristatydavome menininkų portretus ‒ tokios apybraižėlės būdavo.
Buvau naudinga ir kaip redaktorė. Juk įvaldžiusi maketavimą, buvau dirbusi spaudoje. Mokėjau ir InDesign ir Photoshop programas, bet manęs nemėgo dailininkas. Nes anksčiau galėdavo pasakyti: „To negalim padaryti“ ‒ ir direktorė su vadybininku nuo jo „atšoka“, o aš sakau: „Galima padaryti“. Ir dar pasakau, kaip. Pati nemaketuodavau, dirbau kaip vadovas, bet tada ir supratau, kad gerai turėti dešimt specialybių, nes visur tada „įsipaišysi“.
Dabar kalbama, kad kuo daugiau moki, tuo geriau, bet vis tiek žmonės sako, kad geriau dirbti vieną darbą. O kaip anuomet?
Tai irgi atėjo iš šeimos. Tėvelis buvo žurnalistas, o žurnalistas privalo daug žinoti, nuolat viskuo domėtis. Mąstyti keturiom kryptim. Tėvelis ir man sakydavo, kad kuo daugiau žinosiu, tuo daugiau gyvenime turėsiu šansų. Jis visą laiką buvo laisvai samdomas darbuotojas ir net neskatino manęs eiti dirbti valdiško darbo. Dirbdavau kartu su juo. Vis dėlto visos mano veiklos susijusios su kūryba ir menais.
Aišku, šeimoje buvo nuostata, kad turi baigti aukštąją mokyklą, įgyti specialybę, turėti išsilavinimą, bet paskui gyvenimas mano kartą privertė kitaip žiūrėti: mūsų jau nesiųsdavo atidirbti trejus metus už nemokamą mokslą. Praleidau dvejus metus fotomenininkų sąjungoje, paskui įkūrėme kooperatyvą ir gyvendavome iš fotografijų. Tuo metu dar ir vieną kitą paskaitą skaitydavau. Turėjau du didžiausius norus: išmokti dirbti kompiuteriu ir vairuoti. Tada išleidau pirmąją lietuvių kalba knygą „Adobe Photoshop pradžiamokslis: 13 pamokų“. Paskui atėjo nepriklausomybė, prasidėjo krizė, ir vėl reikėjo galvoti, kaip pragyventi. Tada pradėjau profesionaliai fotografuoti, išmokau dirbti su Linhof kamera, 6×9 formatu, „bandūra“ ‒ ją turėjo tėvelis, ir man labai patiko su ja fotografuoti. Tada prasidėjo atvirukų verslas.
Žmonės kalba, kad po kelerių metų reikia keisti specialybę. Manau, čia yra logikos. Kai „užsiciklini“ ties vienu, pradeda atsibosti. Nors gal nuo charakterio priklauso – kitam labai gerai, ateina aštuntą ryto ir išeina penktą… Ir dirba tą patį darbą.
Eglė Jaškūnienė (nuotr. Dalia Mikonytė)
Mokslininkės darbas nuobodžiausias?
Ne nuobodžiausias, bet nėra perspektyvų. Aš norėjau į Lietuvos mokslo akademiją. Kai baigiau studijas, po metų įstojau į sąjunginį techninės estetikos mokslinių tyrimų institutą Maskvoje, į aspirantūrą, nes Lietuvoje menotyros nebuvo. Ten įstoti be siuntimo praktiškai nebuvo šansų, bet aš ir dar du žmonės ruošėmės savarankiškai, ir mums visiems pavyko.
Studijavome neakivaizdiniame skyriuje ketverius metus, parašėme po pirmą daktaro darbo variantą, ir Lietuva tapo nepriklausoma. Maskva liepė susimokėti už mokslą, o pas mus ‒ blokada, viskas talonais. Tada gimė pirmas vaikas Martynas, užsiėmiau fotografija, ir jau buvo ne iki mokslų. Be to, prasidėjus krizei Mokslų akademija jokių leidinių neleido. Lietuvoje menotyros doktorantūra atsirado apie 2000-uosius. O aš apsigyniau 2012 metais.
Vėlgi, jei nori dirbti mokslinį darbą, turi eiti į edukaciją. Juk nerašysi pats sau. O iš to pas mus negyvenama. Užsienyje yra mokslo tyrimų institutai, moksliniai etatai. Pas mus moksliniai etatai yra tik universitete. O visose kitose aukštosiose esi ir dėstytojas, ir administratorius, ir mokslininkas.
Lietuvai trūksta pinigų mokslinei veiklai?
Taip, labai tiksliai. O dar turint omeny, kokia skylė buvo po nepriklausomybės… Na, bet taip išėjo, gyvenome tokiu laiku.
Kaip dabar atrodome meno srityje?
Pas mus mažiau avangardinių ieškojimų, bet iš esmės lygis pasiektas. Kaip ir pasaulyje, turime profesionalią fotografiją ‒ yra fotografija kaip raiškos formatas, ir fotografija kaip medija meninėje kūryboje. Fotografijos žanrai irgi aiškūs: reklaminė, buitinė, mados ir portretų, žurnalistinė ir parodinė… Visas spektras – viskas pas mus yra gerai. Gal tik avangardo ir novatoriškumo trūksta.
