Kilnūs norai ir skurdo pornografija (II)
Romane „Cutting for stone“ Etiopijoje užaugęs gydytojas ir rašytojas Abrahamas Verghese daug vietos skiria įtaigiam vienuolės, kuri vadovauja misijos ligoninei, ir šios rėmėjo iš JAV dialogui apie paramą. Vienuolė rėmėjui parodo, kaip misionierių atsiųstos Biblijos naudojamos įvairiems daiktams paramstyti, nes vietiniai vis tiek nesupranta kalbos, kuria jos parašytos. Taip pat ji praveda ekskursiją po operacijų sales, naudojamas kaip sandėliai, nes ligoninei trūksta chirurgų jose dirbti. Rėmėjai iš užsienio turi savo įsivaizdavimą, ko reikia skurstančius žmones aptarnaujančiai ligoninei, nori pripirkti jai įvairių daiktų, bet iš tikrųjų labiausiai reikia pinigų mokėti atlyginimams, kurie pritrauktų ir išlaikytų čia kvalifikuotus gydytojus. Toks atotrūkis tarp gerų norų ir tikrovės pastebimas daugumoje šalių, kur teikiama tarptautinė parama.
Ankstesniame straipsnyje apie Unicef Lietuva misiją Etiopijoje daugiausiai dėmesio skyrėme vaizdinės komunikacijos klausimams. Į kritiką Unicef Lietuva atstovai portalui 15min atsakė, kad taip komunikuoti reikia, nes jų principai yra emocionalumas ir tikrumas, be to, Unicef seniai naudoja garsenybių talentus ir populiarumą, kad atkreiptų dėmesį į vaikų patiriamas problemas pasaulyje. Taigi ar pavyko su šitokia ilgamete patirtimi kažką iš esmės pakeisti?
Etiopija ir Malavis, 15min ekrano nuotraukos iš 2018 ir 2017 m.
Iš momentinės nuotraukos, kad ir kokia tikra ar graudi ji būtų, nesužinome, kokios yra problemos priežastys. Ar krizinė situacija vienetinė ar tipiška? Jei taip nutinka dažnai, kodėl? Ar šie žmonės badauja todėl, kad jų laukai išdžiuvo, „optimizavus“ upės vagą? Pirmas badas Etiopijoje, į kurį sureagavo garsenybės, kilo dėl kolektyvizacijos, bet nuo tada neliko komunizmo, vykdomi ambicingi infrastruktūros projektai, o žmonės toliau skursta – kodėl?
Žvelgiant už Etiopijos ribų, prisimenant pernykštę misiją Malavyje ir visas panašias, irgi pasigendame konteksto. Kaip mūsų kasdieniai pasirinkimai prisideda prie beviltiškos vaizduojamų žmonių padėties? Gal jų bendruomenės žemės buvo „prichvatizuotos“ palmių aliejui, kurio būna jūsų dribsniuose ir sausainiuose, auginti? Jei valstybėje veikia pašalpų ir pensijų sistema, ar šie skurstantys žmonės galėtų gauti paramos, kuri jiems priklauso kaip teisė, o ne labdara (žr. pavyzdį iš Zanzibaro)? Jei ne, kodėl? Gal jie nemoka užpildyti dokumentų tai paramai gauti? Gal ši valstybė „optimizavo“ savo sveikatos sistemą pagal Pasaulio Banko ir kitų patarimus, ir liko tik brangios ligoninės turtingiesiems bei perkrautos, skurdžios, savanorių išlaikomos ligoninės vargšams – tokios kaip ta, kurios kasdienybę įtaigiai aprašė A.Verghese?
Pamaitinus kelis šimtus vaikų, rytoj į jų vietą stos naujos gretos. Unicef skelbiasi kovojanti už kiekvieną vaiką, ir bendradarbiavimas su religinėmis bendruomenėmis čia suprantamas. Nieko asmeniškai neteigiant prieš kunigą Ričardą Doveiką, visgi verta padiskutuoti ir apie tai, kaip vaikų „gelbėti“ vyksta atstovas institucijos, kuri sąmoningai trukdo Afrikoje platinti šiuolaikiško šeimos planavimo metodus. Rezultatas – ankstyvas moterų mirtingumas, įvairios ligos, badas, didelis našlaičių skaičius. Malavyje, kur pernai vyko Lietuvos garsenybės, vietinės bažnyčios jau pripažįsta šią problemą. Būtent tada, kai moterys galės pačios nuspręsti, kada ir kiek turėti vaikų, kai kiekvienas vaikas bus planuotas ir laukiamas, taps lengviau tais vaikais pasirūpinti, sutelkiant šeimos, bendruomenės, valstybės ir tarptautinių rėmėjų išteklius.
Minėtame Malavyje lengva gailėti vaikų, bet daugiau pastangų reikalauja pasigilinti, kodėl kai kurie iš jų vieniši ir auga prieglaudose tokia kaip ta, iš kurios savo įsūnį išsirinko Madonna. Daugybei šeimų perduoti vaiką į prieglaudą yra vienintelis būdas jam įgyti išsilavinimą. Kadangi vaikų namai generuoja daug ašarą spaudžiančių vaizdinių, jiems paramos gauti lengviau, nei kitokioms iniciatyvoms, todėl ilgainiui jie gali pažadėti saugesnę ateitį nei šeima, taip ištraukdami vaiką iš namų aplinkos. Kambodžoje keturi iš penkių vaikų našlaičių prieglaudose turi bent vieną iš tėvų. Ar garsenybės džiaugiasi tokiu savo ilgamečio darbo poveikiu?
Skurdas linkęs gaminti ir atgaminti save. Skurdą kuria ne pinigų ir daiktų trūkumas valstybėje, o nelygybė (jei norite daugiau pasiskaityti apie nelygybės žalą visai visuomenei, rekomenduoju „The spirit level“). Vietiniams neturtingose šalyse tenka taikstytis su ta nelygybe ir prie jos prisitaikyti: jei yra vidurinioji klasė – rašyti projektus su madingais raktažodžiais ar įsileisti nekvalifikuotus savanorius į savo mokyklas ar ligonines, o jei patenka tarp skurstančiųjų – leistis glostomiems, fotografuojamiems ir išnaudojamiems, nes tai greičiausias būdas gauti trūkstamų išteklių. Kad žmonės priima sprendimą tame dalyvauti, nes tai jų padėtyje yra racionaliausias pasirinkimas, nereiškia, kad sistema iš principo teisinga.
Visos pastangos, kad ir kokių gerų norų vedamos, atsimuš į tą nelygybę. Todėl skurdo mažinimas apdalinant žmones daiktais, tam kartui pamaitinant ar aptvarkant jų aplinką nepadeda išspręsti sisteminių problemų. Tarptautinėms organizacijoms tai yra lengviausiai suvaldoma paramos sritis, nes jos negali tiesiogiai diktuoti vyriausybėms jų švietimo ar socialinės politikos. Bet galbūt galėtų kitas tarptautines organizacijas informuoti, su garsenybėmis ar be jų, kad pastarųjų diktuojama „optimizacija“ didina nelygybę?
Viena iš šiųmetės akcijos dalyvių atsibudo ir atrado, kad pasaulyje egzistuoja nelygybė. Kaip čia taip? Nagi tikrai taip, labas rytas! Skursta palmių aliejaus jos maiste augintojai, jos nuolat keičiamų suknelių siuvėjos, namus praradę vaikai. Galima eiti dar toliau: kodėl seselė, skiepijanti tuos vaikus, uždirba gerokai mažiau nei socialinių tinklų „influencerė“? Nesinori prisiminti rasistinio sovietinio anekdoto apie vietinius Sibiro gyventojus, bet į galvą ateina frazė, kad tam tikri subjektai išdidžiai laiko save ne skaitytojais, o rašytojais. Kam skaityti, jei gali užmesti akį į problemą ir pulti į socialinius tinklus parašyti apie tai? Metas elgtis kitaip. Jei vieną dieną aptikote, kad pasaulyje egzistuoja nelygybė (tarp šalių ir jų viduje), užduokite klausimų ir pasiskaitykite, pasiklausykite. Greičiausiai informacijos ir ankstesnių patirčių šioje srityje jau yra. P. Meschino, jeigu jūsų klausimas iš tiesų yra klausimas, o ne emocinė iškrova, „Google“ – jūsų draugas.
Manote priešingai? Kviečiame parašyti atsakymą „Verslo pietų“ blogui.
