Gyvenime svarbiausia turėti tikslą ir viltį
Kartais mes, lietuviai, mėgstame skųstis, kad sunku įsidarbinti, dar sudėtingiau pradėti savo verslą, apskritai būname nepatenkinti esama padėtimi gyvenime keiksnodami aplinkybes ir užvis labiausiai – valdžią.
Tekstas Sandra Vilimaitė, nuotraukos Paulius Šaparnis, žurnalas VERSLO pietūs nr. 1
Eskedar Maštavičienė (nuotr. Paulius Šaparnis)
Tačiau įsivaizduokite – gyvenimas jus priverčia persikelti į kitą žemyną, kultūriškai svetimą šalį, kur nemokėdami vietinių kalbos esate priversti išgyventi. Kaip tada tektų kabintis į gyvenimą, jei savam vandenyne plaukiodami skundžiamės? O štai etiopė Eskedar Maštavičienė šypsosi, ji į mūsų šalį atvyko prieš beveik 10 metų, nemokėdama lietuvių kalbos dirbo per 3 darbus, ėmėsi studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete, o vėliau įkūrė ir savo verslą. Bet leiskimės į intriguojančią ir kupiną nuotykių Eskedar gyvenimo kelionę nuo pradžių.
Eskedar gimė centrinėje Etiopijos dalyje, mažame kaimelyje netoli Ambo miesto. „Mano kaimas labai mažas, ten net automobiliai nevažinėja, tad jodinėdavom arkliais – būdavo išties labai smagu. Kaime yra mokykla, ten baigiau 8 klases ir išvažiavau toliau mokytis į sostinę – Adis Abebą, kur baigiau vidurinę. Tad galima sakyti, kad palikusi kaimą būdama 13 metų pradėjau visiškai savarankišką gyvenimą, nors ir gyvenau kartu su pusseserėmis išnuomotame name Adis Abeboje, tačiau buvau pati už save atsakinga. Gerai atsimenu prieš man išvažiuojant mamos žodžius: Eskedar, aš šalia tavęs nebūsiu kiekvieną dieną ir nekontroliuosiu, ką darai, viskas dabar – tavo gyvenimas tavo rankose. Šiuos žodžius prisimenu iki šiol, o ir tada jie skambėdavo galvoje ir niekada nebuvo noro netinkamai elgtis, niekada nevartojau alkoholio ar tabako“.
Gimtajame kaimelyje Eskedar nuo pat mažens buvo išskirtinis vaikas, nes elgdavosi taip, kaip dažniausiai jų kultūroje buvo priimta elgtis berniukams. Ji buvo maištinga, galėjo apginti save ir stoti prieš neteisybę, be to, itin mėgo žaisti futbolą. O užaugusi svajojo studijuoti fiziką ir tapti kosmonaute.
Ar kaime buvo neįprasta, kad mergaitė nori tapti kosmonaute? Koks moterų vaidmuo vietinėje kultūroje?
Noras tapti kosmonaute buvo keistas, nes netiko mergaitei. Aš visada turėjau savo vietą futbolo komandoje su berniukais, buvo tokių vaikų, kurie sakė: išeik, tu mergaitė, nežaisi su mumis. Visada su tuo kovodavau ir sakydavau: aš atėjau čia prieš tave, ir aš esu komandoje, reiškia, aš žaisiu. Ir net tose srityse, kur buvo nepriimtina taip egltis, išsikovodavau savo teises.
Mano senelis buvo labai gerbiamas žmonių, didelis kaimo autoritetas, nes statė bažnyčią. Jis taip pat buvo ir mano autoritetas, palaikydavo mane ir patenkintas manimi sakydavo: čia mano mergaitė. O močiutė buvo gana susirūpinusi ir kartodavo: šita mergaitė niekada neištekės, neturės vaikų dėl savo berniukiško charakterio.
Moterys mano kaime tradiciškai rūpinasi šeima, buitimi, ir augina vaikus. Tačiau kalbant apie miestą, pavyzdžiui, Adis Abebą – moterų gyvenimas gali būti toks pat kaip ir vakariečių, kur mergaitės eina į mokyklą, studijuoja, dirba. Vis dėlto kultūrinių apribojimų moterims yra, tačiau jų yra ir Lietuvoje. Aišku, čia juntama mažiau, bet vis tiek egzistuoja vyrų ir moterų socialiniai vaidmenys.
Eskedar Maštavičienė (nuotr. Paulius Šaparnis)
Kaip sekėsi siekti kosmonautės profesijos?
Mūsų kaime nebuvo žmonių, kurie turėtų tokią profesiją, neturėjau su kuo pasitarti ir į ką lygiuotis, nežinojau, kokių studijų man reikės. Išvykus mokytis į Adis Abebą, man labai gerai sekėsi fizika, bet 10 klasėje reikėjo rinktis tarp tiksliųjų ir socialinių mokslų, ir aš pasukau link pastarųjų, nes turėjau labai gerus mokytojus. Taigi tada pasimiršo ir svajonė būti kosmonaute, nes nebuvo mentorių, kurie pasakytų ar parodytų kelią, kaip ten nueiti. Tą pačią situaciją matau ir Lietuvos vaikų namuose. Jie turi auklėtojų, bet ar jie turi žmogų, kuris juos motyvuotų ir sakytų: „Kai užaugsi, būsi matematikas arba IT specialistas, aš tau parodysiu, kaip ten nueiti.“?
Odisėjos pradžia
Baigusi vidurinę mokyklą Eskedar įstojo į Unity University Ethiopia, ten studijavo verslo administravimą, apskaitą ir finansus, tačiau dėl tam tikrų politinių įvykių turėjo palikti Etiopiją ir keliauti į Libiją. „I᾽m a rebel soul. Jeigu matau neteisybę – negaliu tylėti“, – sako Eskedar. Tačiau Libijoje taip pat nebuvo ramu, teko keliauti ieškoti saugesnio prieglobsčio.
Kaip vėliau pasiekei Maltą?
Iš Libijos į Maltą plaukėme laiveliu, nors tiksliau būtų sakyti – valtimi: daug žmonių ir mažai vietos. Nuo tų įvykių jau prabėgo daugiau nei dešimt metų, ir ima atrodyti, kad visa tai tebuvo baisus sapnas. Regis, lyg tai būtų buvęs kitas gyvenimas – pilnas iššūkių ir pavojų. Dabar, kai pagalvoju apie tai, sau sakau: tikrai taip įvyko? O, dieve.
Ar galima sakyti, kad Tavo stiprus charakteris, svajonės ir iš aplinkos išsiskiriantis elgesys, – visa tai vedė Tave į priekį?
Nori nenori, mes gyvename pagal Darvino teoriją: išgyvena tik stipriausi. Bandau būti kuo stipresnė – tai nereiškia, kad nesi švelnus žmogus, bet turi būti stiprus. Įvairių pusių būna ir profesijoje, ir asmeniniame gyvenime. Ir su draugais, visur visuomenėje turi būti stiprus.
Kai patiri tokią baisią ir ekstremalią kelionę, kurios aš negaliu suprasti jos nepatyrusi, galiu tik pabandyti įsivaizduoti, ar tai stipriai grūdina ir kiti dalykai gyvenime ima atrodyti paprastesni?
Viena vertus, tai iš tiesų labai stipriai paveikia, padaro žmogų stipresnį, ir daugelis problemų nebeatrodo tokios didelės kaip anksčiau, daug kas tampa paprasčiau. Tačiau kartu ši patirtis suteikia žmogui daugiau empatijos, jį padaro jautrų aplinkai. Dabar, sekdama naujienas ir matydama karą, pavyzdžiui, Sirijoje ar Jemene, labai susigraudinu ir man siaubingai liūdna, nes aš labai gerai žinau, ką reiškia būti jų vietoje.
Esame anksčiau kalbėjusios, kad gyvenime sutinki tuos žmones, kurie ypač reikalingi tuo metu. Galbūt atsimeni atvejį, kai tos pagabos reikėjo labiausiai?
Negaliu pasakyti, kad buvo tik vienas ar du kartai, kai pagalbos reikėjo labiausiai. Man tiesiog visada taip yra, visada reikalingi žmonės atsiranda tada, kai jų reikia. Buvo žmonių, kurie man suteikė prieglobstį, priėmė gyventi Libijoje, kai aš nieko neturėjau, arba vis dar turiu labai gerų draugų, su kuriais susipažinau Maltoje. Vėliau, jau porą metų pagyvenusi Lietuvoje, 2009 metais grįžau į Maltą, į tą pačią nevyriausybinę organizaciją padirbėti su pabėgėliais kaip savanorė, ten praleidau tris vasaros mėnesius. Grįžau ten, kur pati atkeliavau kaip pabėgėlė.
Koks buvo jausmas ten grįžti?
Vis dar viskas buvo kaip nauja. Mums reikėjo atlikti pabėgėlių apklausas dėl apgyvendinimo ir kitų socialinių problemų. Iš tiesų man buvo gana sunku kalbinti pabėgėlius, tačiau žinojau, kad tai yra prasminga. Nes galėjau būti kažkam viltis, žmonės žinojo, kad buvau perkelta į Lietuvą ir turėjau galimybę čia studijuoti, galėjau laisvai judėti, grįžti savanoriauti į Maltą. Būdama šalia jų kartojau: rytoj ir jūs galėsite tai padaryti.
“Vienas dalykas yra saugaus gyvenimo viltis, ir kitas labai svarbus dalykas norint išgyventi – tu turi kažko norėti, turi turėti tikslą gyvenime”
Tu buvai vilties simbolis, saugaus ir geresnio gyvenimo ženklas.
Taip, labai geras jausmas įkvėpti ir suteikti žmonėms vilties.
Kas tau padėjo per tas keliones, viltis kažkokia, kas vedė į priekį?
Daug dalykų. Vienas dalykas yra saugaus gyvenimo viltis, ir kitas labai svarbus dalykas norint išgyventi – tu turi kažko norėti, turi turėti tikslą gyvenime. Jei gyveni karo sąlygomis – tuomet turi visa širdimi trokšti taikos, saugios vietos, prieglobsčio, tada tas tikslas ir viltis veda į priekį.
Ar esi tikinti?
Taip, tikinti, bet ne religinga. Anksčiau buvau religinga, esu krikščionė ortodoksė, mano tėvai, mano seneliai labai religingi. Bet mano gyvenimo kelionė, kurią išgyvenau ir keliavau kaip pabėgėlė, mane išmokė dar papildomų dalykų, kurių man iš tikrųjų nedavė religija. Tuomet supratau, kad ne tik mano kelias yra teisingas, yra daug kelių, svarbu nepažeisti kito žmogaus teisės, kiekvienas turi teisę būti tuo, kuo jis nori būti, tikėti, kuo jis nori tikėti. Etiopijoje krikščionys gyvena šalia musulmonų ir draugauja, ir tada supranti, kad veda ne tikėjimas, o žmonės, jų moralinės vertybės, orumas, ir tai – pagrindinė mano vertybė. Žmonės yra žmonės, jie turi teisę tikėti kuo nori.
Saugi žemė – Lietuva
Atvykusi į Maltą iš Libijos, Eskedar gyveno pabėgėlių centre, ten tikrino jos dokumentus ir kitą informaciją, vėliau persikėlė į miestą. Ten gyvendama ji susitiko su Lietuvos pareigūnais, jie buvo atvykę padėti pagal programą pabėgėlių klausimais. Pareigūnai pasikalbėjo su Eskedar, ir ši sutiko vykti į Lietuvą. „Net nežinojau, kas manęs laukia, o laukė – sniegas“, – dabar prisiminusi kvatojasi Eskedar. Ji į Lietuvą atvyko 2007 m. sausio paskutinę dieną.
Žinau, kad atvykai nepasiruošusi žiemos šalčiui?
Visiškai. Šiaip net ir negalėčiau pasiruošti, jei man ir sakytų: Eskedar pasiruošk šaltai žiemai. Čia tas pat, kaip tu pabandytum suprasti mano kelionės patirtį. Reikia nueiti tą kelią, kad suvoktum. Tad ir su sniegu bei šalčiu buvo tas pats – taip gražu per televizorių, romantiška, dabar jau ir man romantiška po beveik 10 metų, bet iš pradžių buvo sunku.
Ar atvykusi į Lietuvą turėjai planą?
Mano didžiausias planas buvo surasti saugią vietą gyventi, taip pat norėjau studijuoti. Iš pradžių, kai gyvenome Pabradėje, paskui Rukloje, kai nežinai, kur kreiptis, ir nėra to, kas tau pataria dėl studijų, užklumpa ir depresija, ir liūdesys, ir pesimizmas apima. Bet paskui suimi save į rankas, sukaupi visas jėgas ir padarai tai, ką reikia padaryti.
Rukloje nebuvo žmonių, kurie suteiktų pakankamai informacijos apie studijas Lietuvoje?
Niekas negali būti tavo asmeninis palydovas, gyvenime taip jau yra. Kas nors tau padeda dėl bazinių dalykų, o paskui viskas priklauso nuo tavęs: kaip surasi išeitį ir sugebėsi įveikti kliūtis. Dar būdama Rukloje radau žmogų, kuris žadėjo padėti surasti universitetą, tad jam atidaviau visus savo dokumentus, o vėliau jis dingo. Žinau, kad išvažiavo iš Lietuvos gyventi į Briuselį, kur dirba pelno nesiekiančioje organizacijoje. Tad man buvo išties sudėtinga situacija: neturiu nei dokumentų, nei žinau, į ką kreiptis. Vos tik atvykau gyventi į Vilnių – pirmas dalykas, kurį padariau – nuėjau į biurą, kur dirbo tas žmogus, ir paprašiau surasti dokumentus. Jie sakė, kad nieko nežino, tačiau susisiekę su tuo asmeniu atgavo mano popierius, ir nuo to laiko rūpinausi pati ne tik universiteto paieška, bet ir visais stojimų reikalais.
Eskedar Maštavičienė (nuotr. Paulius Šaparnis)
Tu buvai vilties simbolis, saugaus ir geresnio gyvenimo ženklas.
Taip, labai geras jausmas įkvėpti ir suteikti žmonėms vilties.
Kas tau padėjo per tas keliones, viltis kažkokia, kas vedė į priekį?
Daug dalykų. Vienas dalykas yra saugaus gyvenimo viltis, ir kitas labai svarbus dalykas norint išgyventi – tu turi kažko norėti, turi turėti tikslą gyvenime. Jei gyveni karo sąlygomis – tuomet turi visa širdimi trokšti taikos, saugios vietos, prieglobsčio, tada tas tikslas ir viltis veda į priekį.
Ar esi tikinti?
Taip, tikinti, bet ne religinga. Anksčiau buvau religinga, esu krikščionė ortodoksė, mano tėvai, mano seneliai labai religingi. Bet mano gyvenimo kelionė, kurią išgyvenau ir keliavau kaip pabėgėlė, mane išmokė dar papildomų dalykų, kurių man iš tikrųjų nedavė religija. Tuomet supratau, kad ne tik mano kelias yra teisingas, yra daug kelių, svarbu nepažeisti kito žmogaus teisės, kiekvienas turi teisę būti tuo, kuo jis nori būti, tikėti, kuo jis nori tikėti. Etiopijoje krikščionys gyvena šalia musulmonų ir draugauja, ir tada supranti, kad veda ne tikėjimas, o žmonės, jų moralinės vertybės, orumas, ir tai – pagrindinė mano vertybė. Žmonės yra žmonės, jie turi teisę tikėti kuo nori.
Saugi žemė – Lietuva
Atvykusi į Maltą iš Libijos, Eskedar gyveno pabėgėlių centre, ten tikrino jos dokumentus ir kitą informaciją, vėliau persikėlė į miestą. Ten gyvendama ji susitiko su Lietuvos pareigūnais, jie buvo atvykę padėti pagal programą pabėgėlių klausimais. Pareigūnai pasikalbėjo su Eskedar, ir ši sutiko vykti į Lietuvą. „Net nežinojau, kas manęs laukia, o laukė – sniegas“, – dabar prisiminusi kvatojasi Eskedar. Ji į Lietuvą atvyko 2007 m. sausio paskutinę dieną.
Žinau, kad atvykai nepasiruošusi žiemos šalčiui?
Visiškai. Šiaip net ir negalėčiau pasiruošti, jei man ir sakytų: Eskedar pasiruošk šaltai žiemai. Čia tas pat, kaip tu pabandytum suprasti mano kelionės patirtį. Reikia nueiti tą kelią, kad suvoktum. Tad ir su sniegu bei šalčiu buvo tas pats – taip gražu per televizorių, romantiška, dabar jau ir man romantiška po beveik 10 metų, bet iš pradžių buvo sunku.
Ar atvykusi į Lietuvą turėjai planą?
Mano didžiausias planas buvo surasti saugią vietą gyventi, taip pat norėjau studijuoti. Iš pradžių, kai gyvenome Pabradėje, paskui Rukloje, kai nežinai, kur kreiptis, ir nėra to, kas tau pataria dėl studijų, užklumpa ir depresija, ir liūdesys, ir pesimizmas apima. Bet paskui suimi save į rankas, sukaupi visas jėgas ir padarai tai, ką reikia padaryti.
Rukloje nebuvo žmonių, kurie suteiktų pakankamai informacijos apie studijas Lietuvoje?
Niekas negali būti tavo asmeninis palydovas, gyvenime taip jau yra. Kas nors tau padeda dėl bazinių dalykų, o paskui viskas priklauso nuo tavęs: kaip surasi išeitį ir sugebėsi įveikti kliūtis. Dar būdama Rukloje radau žmogų, kuris žadėjo padėti surasti universitetą, tad jam atidaviau visus savo dokumentus, o vėliau jis dingo. Žinau, kad išvažiavo iš Lietuvos gyventi į Briuselį, kur dirba pelno nesiekiančioje organizacijoje. Tad man buvo išties sudėtinga situacija: neturiu nei dokumentų, nei žinau, į ką kreiptis. Vos tik atvykau gyventi į Vilnių – pirmas dalykas, kurį padariau – nuėjau į biurą, kur dirbo tas žmogus, ir paprašiau surasti dokumentus. Jie sakė, kad nieko nežino, tačiau susisiekę su tuo asmeniu atgavo mano popierius, ir nuo to laiko rūpinausi pati ne tik universiteto paieška, bet ir visais stojimų reikalais.
Ar nesutrikai?
Aišku, būna, kad sutrinki, kai planuoji ką nors padaryti, ir tą dieną nepasiseka. Grįžti namo, apsiverki, o kitą dieną vėl imi ir darai. Ir bandai tol, kol padarai.
Atvykai 2007 metais, nekalbėjai lietuviškai, o štai dabar kalbi puikiai. Kas Tau padėjo išmokti?
Aš labai norėjau išmokti lietuvių kalbą, todėl pradėjau iškart kalbėti nuo žodžių „nežinau“, „nemoku“, „labas“, ir kiekvieną dieną tas žodynas plėtėsi, vis daugiau išmokdavau. Be to, studijuodama buvau apsupta kitų studentų, kalbančių lietuviškai. 2008 metais įstojau į VGTU Tarptautinio verslo administravimą ir finansus, o nuo pernai studijuoju magistrantūroje Tarptautinį verslą ir verslo administravimą. Tad geriausia mokytis taip: imti ir kalbėti kaip išeina.
Ar studijuoti Lietuvoje buvo sudėtinga?
Buvo labai sunku iš pradžių, nes reikėjo mokėti už mokslą, todėl dirbau per 3 darbus.
Kaip spėjai?
Dirbau ne visu etatu trijose vietose, miego labai trūkdavo, bet paskui buvo viskas gerai. Dirbdavau 48 valandas per savaitę. Kai prasidėjo studijos, pasilikau tik vieną darbą, kurį dirbau savaitgaliais. Mokiausi dieniniame. Beje, kai išvykau iš Etiopijos, buvau paskutinio kurso studentė, buvo likęs mėnuo iki išleistuvių. O Lietuvoje buvo galimybė daugelį dalykų įskaityti iš studijų Etiopijoje, tad mane iškart perkėlė į 3 kursą – 2010 metais baigiau studijas.
Kokius darbus dirbai?
Kasininke prekybos centre, padavėja restorane ir pardavimų konsultante vyriškų verslo kostiumų parduotuvėje Suitsupply. Bet paskui studijuodama likau dirbti tik Suitsupply, man ten buvo labai gera vieta dirbti ir šaunus kolektyvas, labai sutapo mūsų biolaukai.
Ar teko kruopščiai planuoti laiką, kad viską suspėtum?
Tiesą sakant, neplanuoju – aš tiesiog žinau, ką turiu nuveikti per dieną. Dabar, kai mano darbo vietos išsidėsčiusios gana toli viena nuo kitos, be abejo, turiu planuoti keliones ir numatyti laiką, kad spėčiau nuvežti ir pasiimti vaikus iš darželio.
Patys lietuviai sako, kad sunku įsidarbinti, kaip Tau pasirodė?
Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų save išbandyti įvairiose srityse, nes jei nori būti profesorius ar vadovas, šiaip tavęs į tokią vietą niekas nepriims, turi turėti tam tikrų įgūdžių, supratimą apie darbo pobūdį. Tad jei neturi galimybių būti direktoriumi iš karto – reikia pradėti nuo pirmo laiptelio ir mokytis, augti, toliau kilti karjeros laiptais.
Dirbdama Suitsupply sugalvojai pradėti savo verslą, atidarei drabužių parduotuvę.
Vakar skaičiau mokslinį tyrimą, kad imigrantai yra verslesni, dažniau ryžtasi pradėti verslą nei vietiniai. Tam yra dvi priežastys: diskriminacija, sunku gauti darbo vietą, antra – kai turi įvairios patirties iš skirtingų šalių, pradedi plačiau matyti, kokių galimybių yra toje šalyje, kurioje gyveni dabar. Mano variantas buvo antrasis – esu bandžiusi darbintis, tai įmanoma, bet nėra paprasta, jei turi mažų vaikų, ir darbas turi būti lankstus, o ir pats turi būti lankstus, norėdamas rasti laiko ir darbui, ir šeimai. Lietuvoje mačiau galimybę, kuria galiu pasinaudoti ir įgyvendinti savo verslo idėją. Tad nutariau susikurti verslą ir dirbti mados srityje.
Viena įkūrei verslą?
Taip. Viena vertus, tai buvo labai gerai, jei priimi tai kaip pamoką, nes daug ko išmokau, supratau verslo procesą nuo A iki Z, gilinausi į vadovavimą, finansus, logistiką, ir visa tai man davė daug žinių ir praktinių įgūdžių. Bet blogai, kad neturint partnerio viskas gula ant tavo pečių. Tai buvo sunkiausia. Neturėjau komandos, ir paskui nusprendžiau, kad neturiu eiti šiuo keliu. Parduotuvė gyvavo apie dvejus metus, ją uždariusi ir pradėjau dėstyti verslo anglų kalbą įmonėms. Žinojau, kad anglų filologijos žinios man atneš duonos, kad tai – mano stiprioji pusė, nes lietuvių kalbos taip gerai nemoku, kad galėčiau save realizuoti kaip finansų ekspertė. Be to, nuo šio rudens tapau lektore Socialinių mokslų kolegijoje.
“Niekas negali būti tavo asmeninis palydovas, gyvenime taip jau yra. Kas nors tau padeda dėl bazinių dalykų, o paskui viskas priklauso nuo tavęs: kaip surasi išeitį ir sugebėsi įveikti kliūtis”
Eskedar Maštavičienė (nuotr. Paulius Šaparnis)
Kaip studentai?
Labai šaunūs mano studentai, jie rimtai žiūri į mokslą. SMK kolektyvas yra tarptautinis, čia yra studentų iš įvairiausių pasaulio šalių. Vyksta mainai, yra atvažiavusių studijuoti į Lietuvą. Man patinka matyti vis daugiau įvairių tautų veidų, ir tai labai įdomu. Tačiau labai gaila, kad Lietuva praranda žmogiškuosius išteklius, daugiau kaip 50 procentų mano studentų jau dabar planuoja išvykti dirbti į užsienį. Tai labai priklauso nuo siūlomų atlyginimų. O mes juk siekiame pritraukti užsienio investuotojus į Lietuvą – bet ar turėsime pakankamai specialistų jiems pasiūlyti?.. Valstybė turi daug darbo.
Kaip jautiesi dėstydama, ar manai, kad tai Tavo kelias?
Mano pašaukimas visada bus darbas su žmonėmis – ar tai bus mokymai, ar viešieji ryšiai, ar rinkodara. Ten, kur reikia bendrauti su žmonėmis, jaučiu, kad yra mano vieta.
Kur semiesi įkvėpimo?
Esi labai pozityvi, skleidi džiugią energiją. Semiuosi įkvėpimo iš stiprių moterų biografijų, labai daug skaitau, ne tik biografijas, tačiau ir įvairius mokslinius tyrimus. Mane įkvepia tokie žmonės kaip Oprah Winfrey, kuri pradėjo nuo nulio ir tapo didžia. Bet ne tik televizijos magnatus turiu omeny – yra labai daug žmonių, kurie suteikia įkvėpimo, netgi negatyvūs dalykai, klaidos irgi duoda tam tikrą pamoką, ir tada sužinai, ko tu neturi daryti.
Kaip manai, ar parduotuvė buvo taip pat pamoka, kad Tavo kelias – dėstytojauti?
Iš tikrųjų man daug žmonių sakydavo: Eskedar, ne tavo vieta čia, bet man buvo labai smagu darbe bendrauti su daug žmonių. Kartais jauti, kad tampi labiau psichologė nei drabužių konsultantė. Išgirsti daug dalykų, patarimų gauni, patarimų duodi. Tai labai super, bet atimdavo daug laiko.
Kokie Tau pasirodė lietuviai, kai atvažiavai į Lietuvą? Kai kurie žmonės sako, kad mes atrodome gana uždari ir šalti?
Galbūt viešosiose vietose lietuviai atrodo santūrus, galbūt šiek tiek šalti, bet jei pasisvečiuosi pas lietuvius namuose – suprasi, kad lietuviai labai draugiški ir linksmi žmonės.
Lankantis Graikijoje man labai įstrigo, kaip žmonės garsiai kalba, juokiasi ir gestikuliuoja. Įsivaizduoju, kad jie, atvažiavę į Lietuvą, irgi keistai žiūri į mus, tokius ramius.
Mano kultūroje, Etiopijoje, iš merginų ir moterų reikalaujama būti santūrioms, tylioms, neišsišokti. Kita vertus, kultūra, kurioje gyveni, tave veikia. Su lietuviais man gera, be to, gyvendama čia jau dešimtį metų nori nenori perėmiau lietuviškų elgesio bruožų, po truputį tampu lietuve jau (kvatojasi). Aplinka daro įtaką, keičia tave.
Ar susidūrei su ryškiais kultūriniais skirtumais?
Taip, tai susiję su bendruomenėmis, bendruomeniškumu apskritai. Žmonės Vilniuje bėga nuo pirmadienio iki penktadienio, paskui šeštadienį sekmadienį reikia pailsėti ir išsimiegoti, ir vėl pirmadienis, galbūt ir nėra laiko bendruomeniškumui.
Tiesa, ne kartą esu girdėjusi, kad tame pat daugiabutyje gyvenantys žmonės nesisveikina.
Ten, kur gyvenome šešerius metus, beveik kiekvieną kaimyną pažinojau, sveikindavomės, kartu ir kavą kartais gerdavome. Tad viskas priklauso ir nuo tavęs, kaip elgsies. Dabar persikėlėme į naują vietą, tad iš naujo reikės susipažinti su kaimynais.
Ar planuoji likti Lietuvoje? Kokie tavo dešimtmečio ar penkerių metų planai?
Mano planai visada yra susiję su Lietuva, nes Lietuva yra mano vaikų gimtinė. Čia esu labai laiminga, galiu dirbti mėgstamą darbą, ir tai ne darbo užmokestis lemia, o tai, kaip jaučiuosi dirbdama. O jaučiuosi čia labai puikiai, tačiau nežinau, kas tiksliai bus, nes mes planuojame, o dievas juokiasi. Juk mano gyvenimas yra tas vienas pavyzdžių. Kai Etiopijoje mokiausi dvyliktoje klasėje, mano anglų kalbos mokytojas sakė: po metų norėčiau tave matyti Adis Abeboje universitete studijuojant filologiją. Planuoji baigti studijas, būti profesoriumi ir ten likti gyventi, bet, žiūrėk, dabar esu Vilniuje, už 9 tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų namų, ir manau, kad negaliu nieko užtikrintai pasakyti. Dabar gyvenu čia ir noriu padaryti viską, kiek leidžia mano jėgos ir kompetencija, kad prisidėčiau prie šios valstybės visuomenės, o kas bus po 5 ar 10 metų, nežinau.
Ko labiausiai pasiilgsti iš Etiopijos?
Visko. Saulės, žmonių, giminių, ir ne tik iš Etiopijos. Čia yra didžiausia bėda: kai gyveni įvairiose šalyse tam tikrą laiką, po mažą širdies dalelę lieka tenai.
Kiek moki kalbų?
Lietuvių, anglų, italų, taip pat kalbu pora Etiopijos kalbų: amharų ir oromų (iš viso Etiopijoje kalbama 70 kalbų – aut.past.), ir dar truputį arabų.
Labai daug kalbų kalbi?
Žinok, jei moki 3, tai ketvirtą išmokti jau paprasčiau. Lietuviams neturėtų būti sudėtinga mokytis kalbų, nes Vilniuje yra multikultūrinė visuomenė, čia žmonės moka po tris kalbas. O ketvirta jau yra noro ir motyvacijos reikalas. Kalbos turi panašių gramatinių sistemų arba panašių žodžių, pavyzdžiui, italų, anglų, tarptautiniai žodžiai. Tada labai paprasta pasiskolinti žodžius, lietuvių kalba tikrai panaši į oromų, nes kai noriu kalbėti oromų kalba, į galvą dabar gana dažnai ateina lietuvių žodžiai.
Ar seki naujienas iš gimtinės?
Be jokios abejonės, neramumų ten vyksta kas 10 metų – vėl buvo nužudyta daug studentų, dabar ten draudžiami netgi taikūs protestai. Negali platinti antivalstybinės žinutės ir feisbukas užblokuotas, internetas kontroliuojamas. Kažkokia atvirkštinė demokratija.
O kalbant apie linksmus dalykus, ar buvo tokių, kuriuos lietuviai daro juokingai? Pavyzdžiui rožinė sriuba šaltibarščiai?
Na, šaltibarščiai yra labai rožiniai (juokiasi). Man šypseną kelią kruopščiai lietuvių puoselėjami gėlynai, jie tvarkomi kiekvieną pavasarį, žmonės sodina, rūpinasi, taip gražu būna – ateina žiema ir nebelieka gėlių. Ir pavasarį viskas prasideda iš naujo. O Etiopijoje visus metus geros oro sąlygos, bet mes nesodiname dažnai: vieną kartą pasodinai, užaugo, ir turi. Paskui metus lauki, kol lietus pradės lyti, net jei ir turi vandens, vis tiek lauki lietaus.
