Eglė Tamulytė-Shaltmira: šiandien jau esi kitoks nei vakar
Šiuolaikinio meno kūrėja, grafikė Eglė Tamulytė, geriau žinoma Shaltmiros pseudonimu, nevengia provokuoti. Ji drąsi, atvira ieškojimams: nuo vaikystės Shaltmirai svarbiausia vizualumas, būtent per jį ir vidinį matymą vyksta jos kūrybinė raiška, o kūrybos objektu neretai tampa ji pati. „Kiekvienas paimam gryną idėją ir ką nors nuo savęs pridedam, tobulinam vienas kitą. Ir kai pagalvoji – žmonės tik taip ir tobulėja“, ‒ sako menininkė.
Tekstas Dalia Mikonytė, nuotraukos asmeninis archyvas, žurnalas Verslo pietūs nr.2
Eglė Tamulytė-Shaltmira (nuotr. asmeninis archyvas)
Ar kada nors priklausei kokiam nors subkultūriniam judėjimui?
Tas priklausymas toks sąlyginis, nes nėra, kas patvirtintų tavo priklausymą ‒ pasitvirtinti gali tik pats. Viskas priklauso nuo to, kiek „apsiskelbi“ priklausantis vienai ar kitai subkultūrai. Skirtingais mano gyvenimo momentais, aišku, yra buvę šitų apsiskelbimų. Mokykloje, perėjusi į devintą gimnazijos klasę, literally apsiskelbiau, kad nuo šiandien būsiu gotė. Prisipirkau juodų drabužių ir, man atrodo, atradau, kad dabar taip į gyvenimą žiūrėsiu (šypsosi). Visada prijaučiau metalistams, tačiau, mano akimis, jiems trūko romantikos ir melancholijos. Gotų subkultūra atrodė intelektualesnė. Daugiau skaitanti, filosofuojanti ir grožį bei estetiką įžvelgianti. Bet vėliau, žinoma, liko tik žongliravimas visais tais subkultūriniais atributais. Išaugi iš to amžiaus, kai svarbu pasakyti, kas yra tikras gotas, o kas ‒ netikras. Lieka tik tyrinėjimas, kokios idėjos už to slypi. Užuot atmetęs, pradedi suprasti, kad kiekviena subkultūra labai įdomi. Skiriasi tik būdai, kuriais transliuoja idėjas. Dabar aš tiktai sau priklausau. Nors mėgstu uždėti vienokių ar kitokių hashtagų. Tai kodiniai žodžiai, kad tai veikia, tai yra ir formavo žmogų paskutiniuosius dešimt metų. Mano estetikos suvokimas yra paveiktas subkultūrų, ir nuo to niekur nepabėgsi.
Kaip reprezentuodavai priklausymą subkultūrai?
Nuo pat mažų dienų man svarbi vizualinė išraiška. Suvokiu viską per vaizdus, todėl ir atėjau į menus. Man svarbus netgi savęs, kaip meno objekto, sukūrimas ir dekoravimas. Vizualinė ekspresija ‒ labai svarbi išraiškos forma. Viskas prasideda nuo to, kad stimuliuoji save vaizdais. Pamenu, interneto kavinėje užmokėjusi už valandą, prisipausdindavau gotų nuotraukų. Tada, žinoma, eina bihevioristinis-pamėgdžiojimo momentas, o vėliau, užaugęs, jau ieškai, ką gali padaryti pats. Po kopijavimo, tarsi išmokęs tam tikrą estetinę abėcėlę, pradedi kurti, diktuoti, o ne būti susikaustęs, kad ką nors ne taip darai. Galų gale supranti, kad pats kuri taisykles.
Ar subkultūriniai judėjimai yra aktualūs ir apskritai gyvuoja šiandien?
Aišku, gyvuoja, vienokiomis ar kitokiomis formomis. Kuo labiau tuos judėjimus kvestionuoji, tuo viskas atrodo sudėtingiau. Pamatai vien pagal tai, į kokius renginius žmonės eina ir kuo domisi. Tos grupės vis tiek atsiskiria. Galima sakyti, kad subkultūros išnyko ir jų nebėra, bet visa tai pasako tik žmonės, kurie yra įstrigę, gyvena senuoju laikotarpiu ir visa tai įvardija apibrėždami ‒ „kai subkultūros būdavo, tai būdavo taip“. Manau, kai kuriems tiesiog sunku adaptuotis prie pokyčių. Negalima teigti, kad dabar subkultūrų nėra: yra kitas laikas, todėl kitokios jų išraiškos formos. Bet yra išlikę ir visiškai puikių oldskūlinių pavyzdžių. Užtenka nueiti į metalistų koncertą ir pamatai, kad visiškai niekas nepasikeitę. Bet kuriasi ir naujų subkultūrų, jų mikrožanrų. Aktualus ir individualizmas, kur suplakami įvairių subkultūrų atributai, žaidžiama jau egzistuojančiomis formomis. Kaip sakoma, nieko nauja nesukursi – nauja yra sena, viskas tėra perkūrimas ir perdarymas. Tačiau, jeigu kas nors sako, kad pankai mirė, tai gali sutikti, kad jie mirę tokie, kokie buvo prieš daug metų, bet šių dienų pankai galbūt yra visai kitokie. Galbūt yra internetinis pankavimas, hakerizmas ar kokios nors hi-tech technologijos, bet pati esmė išlieka. Subkultūrų esmė – tai noras priešintis masinei kultūrai, ieškoti jai alternatyvų. Pradedant nuo to, ką matom vizualiai, baigiant tuo, kas yra mūsų galvose.
Ar kada nors esi apmąsčiusi savo, kaip kuriančios moters, tapatybę?
Kiekvieną dieną ką nors apmąstai ir kasdien viskas keičiasi. Šiandien atsikėlęs jau esi kitoks nei vakar. Netgi tam, apie ką pati kalbėjau interviu prieš kokius metus, dabar jau galėčiau prieštarauti. Vienu metu iš tikrųjų buvo labai svarbu pabrėžti moters – stiprios, drąsios kūrėjos ‒ svarbą. Šių dienų kontekste labiau rūpi apskritai žmogaus, kiekvieno individo reikšmingumo tolygumas. Nėra reikalo kurti susiskaldymo tarp žmonių. Svarbiau ne skaldyti ir valdyti, o unite and empower. Reikia atsisakyti menininko kulto ar moters, kaip kūrėjos, išaukštinimo, išgarbinimo ir pripažinti, kad „taip, visi mes egzistuojam“. Svarbu nesudievinti ir nepadaryti superherojės, nes tokia praktika kelia priešingą reakciją, žmonės nori išlaikyti nuo tavęs distanciją. Kad visuomenė normaliai funkcionuotų, reikia, kad niekas negalvotų, jog yra geresnis už kitus. Visa tai supratus, man reikėjo permąstyti savo radikalaus feminizmo idėjas, kurios apžavėjo vien tik iš asmeninių emocijų, to, kas buvo neišspręsta. Bet, pasirodo, esmė ‒ ne bandyti ką nors įrodinėti, skleisti agresiją. Nebeliko svarbos akcentuoti savęs kaip moters. Juo labiau, kad man buvimas moterimi ar vyru nėra svarbus, aš pati jaučiuosi gender fluid: kaip šiandien sugalvosiu – taip ir bus. Juk neturi įsikibti į vieną stereotipinį paveikslą, kad esi štai moteris.
Eglė Tamulytė-Shaltmira (nuotr. asmeninis archyvas)
O kas Tau yra moteriškumas?
Man atrodo, šitas klausimas skatina mąstyti stereotipais. Nuo pačių giliausių dalykų, kone visatos atsiradimų, ir vis tiek ‒ per dualizmo principus… Save suvokti gali vieninteliu būdu, tik tada, kai yra du priešingi dalykai, – kaip kad šviesą suvoki per tamsą ir panašiai. Lygiai taip pat savybės – išskiri vieną savybę kaip priešingą kitai. Tad norint išskirti kažkokias moteriškas savybes, irgi reikia lyginti: tada galima išskirti daug atributų, simbolių, archetipų. Tačiau apibūdinti ką nors konkrečiai ‒ aš čia prasmės nematau. Paprasčiausiu, primityviausiu lygmeniu man tai yra vaidmenų žaidimas. Tą moteriškumą galima sužaisti kasdien, ir jį sužaisti gali bet kas. Labai mėgstu queer menininkus, kurie parodo, kad tai žaidimas. Moteriškumas kaip subkultūra, į kurią tu gali įsijungti ir žaisti visais atributais. Ir gali puikiausiai jaustis, jeigu tai atspindi tavo vidinius poreikius.
Ar domiesi šiuolaikinio meno scena?
Šiuo metu viskas, kas vyksta šiuolaikiniame mene, ir yra šiuolaikinis menas. Pačiai kuriant tai atrodo elementaru. Galbūt nesidomiu šiuolaikine ekonomika, bet šiuolaikinis menas – mano duona, mano laukas. Tai taip savaime suprantama, kad net neverta kalbėti. Tai kaip ir pagrindinis mano užsiėmimas – stebėjimas, kas vyksta aplinkui. Vis tiek stebi menininkus, veiklas, renginius, dalyvauji, kontaktuoji.
Kokius menininkus/kūrinius rekomenduotum kaip įkvėpimo šaltinį?
Aplinkybės susidaro tokios, kad apie meną gauni labai daug informacijos. Bet ištisai domėtis kokių nors konkrečių menininkų veiklomis sąmoningai vengiu. Tai gali labai paveikti tavo paties darbus. Galiu įvardyti lenkų menininkę Aleksandrą Waliszewską. Aš be galo žavėjausi jos darbais ir vizijomis, esu nusipirkusi knygų. Ji yra dalyvavusi viename mano projekte, ir tai džiugina, nes Waliszewska laikoma aukšto lygio menininke. Anądien peržiūrinėju Gustave᾽o Doré darbus ir matau, kad tai ‒ absoliučiai tos Aleksandros darbai, kuriuos laikiau visiškai genialiais. Matosi, kad jie tuo pačiu oru kvėpavo, net vizualinė raiška ‒ ta pati. O aš buvau užmiršusi, kad žmonės yra tiktai perdirbimo mašinos. Žinau, kad mes visą laiką „valgom“ tą patį, tad negali pykti ir sakyti, kad kas nors įkvėpė ir tu štai perdarei jo darbus. Visada esmė – kiek pridedi nuo savęs. Kaip kažkas išrado telefoną, bet kažkas jį patobulino. Kartais net savo darbų pamatau nukopijuotų, bet galvoju – padarė geriau! Kiekvienas imam gryną idėją ir ką nors nuo savęs pridedam, tobulinam vienas kitą. Ir kai pagalvoji ‒ žmonės tik taip ir tobulėja. Nereikia įsitverti į vieną žmogų, nes viskas yra tik žmonių grandinė.
Ar pritartum teiginiui, kad paauglystėje, per maištą, susiformuoja pagrindinės idėjos, kaip gyventi šį gyvenimą?
Būdavo taip, kad kiekvienu momentu padarai kokį nors sprendimą, kad dabar gyvensi taip. Praeina tas momentas, ir darai kitą sprendimą. Ir galvoju ‒ įdomių apsisprendimų buvau padariusi anksčiau, o tada galvojau, kad jie tikrai geri, nes reikėjo, matyt, ir tokių. Bet yra tas nenorėjimas taikstytis, autoritetų atmetimas, nenorėjimas patikėti tol, kol pati kokiu nors savo būdu neišbandai. Ir tai yra nuo mažų dienų, visose srityse, tikrinant, kad yra ir kitokių variantų. Niekada netikėjau, kad esama vienintelio teisingo. Variantai visi teisingi. Bet ar tai konkrečiai susiję su paauglyste, negaliu pasakyti, kiekvienais metais vis įvyksta esminių lūžių. Amerika man kiek davė… Jau, atrodo, kažką žinai, – nuvažiuoji kažkur ir pasirodo – nieko nežinai. Viskas vėl iš naujo. Dabar man atrodo svarbu ne tiek išmokti kokių nors dalykų, bet juos atmokti. Nes išmokta tiek daug neteisingų nuostatų ir dalykų, kurie visiškai niekam nenaudingi. Manau, daug kas pasikeistų, jeigu platesnis, kūrybiškas mąstymas būtų stimuliuojamas nuo mažų dienų. Maištas ‒ neišvengiama reakcija, jei esi įspraustas į apribojimų sąlygas. Tos sąlygos gali pasireikšti ir per vietą – pavyzdžiui, provincijoje. Žmogus, turintis laisvą sielą ir valią, natūraliai ims maištauti. Tada esama asmeninių apribojimų – ar tu sau leisi išsakyti, kad netiki ir nesutinki su visais šiais apribojimais, ar nuleisi galvą ir tiesiog eisi ten, kur tau leidžia, kur pakreipia. Realiai gali eiti visur, bet bijai, nerimauji, kad ten ‒ nepatikrinti ir neaiškūs keliai. Aš visada stengiausi išsiveržti iš to vieno aptvarėlio ir matricos.
