Dalykinis susitikimas. Patarimai, kaip tinkamai apsirengti
Vieni iš mūsų mėgsta ryškias spalvas, nestandartinių formų drabužius, kiti – atsidavę pasteliniams atspalviams ir elegancija pulsuojančiai aprangai. Visa tai pasakoja žmogaus istoriją, išduoda charakterį. Nepaisant mūsų skirtumų, daugeliui kyla namažai klausimų. Kaip rengtis į darbo pokalbį? Verslo susitikimą? Kokias taisykles būtina žinoti? Kad būtų lengviau į juos atsakyti, keliais patarimais dalijasi dizainerė Agnė Deveikytė, stilistė ir stiliaus knygų autorė Agnė Gilytė ir vyrų stiliaus konsultantas Algirdas Gričius.
Tekstas Enrika Gecaitė, nuotraukos Sandra Vilimaitė, asm. pašnekovų archyvas, aldoshoes.com, žurnalas Verslo pietūs nr.5
Darbo pokalbis ar verslo susitikimas dažnai yra itin reikšmingas įvykis. Tad norisi atrodyti nepriekaištingai. Dizainerė A. Deveikytė teigia, kad tokioje situacijoje, kai aprangos deriniai turėtų atrodyti tobulai, nederėtų eksperimentuoti. „Darbo pokalbis, verslo susitikimai nėra tinkama vieta stiliaus eksperimentams. Einant į tokį susitikimą geriausia iš anksto apgalvoti aprangą, rengtis jau anksčiau pasiteisinusiais, bet tinkamą informaciją apie žmogų perteikiančiais deriniais“, ‒ įžvalgomis dalijasi dizainerė.
Klasika nėra nuobodi
Griežtomis linijomis ir taisyklėmis pasižymintis dalykinis stilius šiomis dienomis neretai vadinamas nuobodžiu ir pilku. Pasak dizainerės, tai tik nuo seno įsitvirtinęs stereotipas. „Dalykinis, klasikinis stilius nėra nuobodus. Jis šiek tiek griežtesnis, minimalesnis, bet yra daugybė būdų, kaip jį pagyvinti. Klasikinius švarkus, kelnes, sijonus galima rinktis ryškesnius – taip žmogus iškart išsiskirs iš pilkos minios. Jei renkamasi ramios, tamsios spalvos kostiumėlį, galima vilktis ryškesnę palaidinę. Tokį kostiumėlį ar suknelę galima pagyvinti skarelėmis, dirželiais, segėmis. Nereikėtų vengti ir papuošalų: auskarų, apyrankių, vėrinių, bet šie aksesuarai neturėtų būti „rėkiantys“, ‒ pasakoja A. Deveikytė ir pabrėžia, kad tokio stiliaus drabužiai yra išskirtiniai: tai lėtos mados kocepcija, visiška priešingybė greitai vartotojų madai, kuri dabar vyrauja pasaulyje.
Dizainerė Agnė Deveikytė (nuotr. Sandra Vilimaitė)
Aprangos įtaka
Yra daugybė atvejų, kai žmones apranga paslepia, bet darbo ar verslo aplinka tam nėra tinkama. Dizainerė A. Deveikytė, lankydamasi įvairiuose renginiuose, kuriuose turėtų vyrauti dalykinis stilius, pastebi, kad ne visada pavyksta atskirti vadovus nuo kitų atėjusiųjų. „Dieną vykstančių renginių žmonės dažniausiai nesureikšmina ir ateina į juos „kaip stovi“: nepagalvoja apie su vieta ir laiku susijusį aprangos kodą. Stebiu moteris ir dažnai nematau skirtumo tarp įmonės vadovės ir paprastos studentės, nes jų apranga labai panaši. Jei moteris užima aukštas pareigas, nebūtina išsižadėti masinės gamybos drabužių. Su jais galima sukurti gražių, stilingų derinių, nes jie skiriasi raštais, spalvomis, faktūromis, bet ypatingoms progoms reikėtų turėti pasisiuvus ką nors išskirtinio. Tada moteris bus garantuota, kad aplink nebus panašių kostiumėlių ar suknelių“, ‒ pasakoja dizainerė.
Deveikytė pabrėžia ir tai, kad apranga tarsi kalba pati ir daro tam tikrą įtaką. „Manau, kad aukštesnes pareigas užimančios moterys savo statusą galėtų atskleisti tinkamu drabužiu. Dalykinė, klasikinė apranga leidžia atrodyti labiau pasitempus, sustiprėja autoritetas“, ‒ teigia dizainerė.
Svarbiausia ‒ moters kūnas ir individualus stilius
Stilistės A.Gilytės teigimu, svarbiausi dalykai, į kuriuos moteris turėtų atkreipti dėmesį, – koks yra jos kūnas ir individualus stilius. „Kad ir kuo apvilktum žmogų – jis turi jaustis gerai, o drabužis – tikti. Renkantis drabužius jie turėtų tarsi lipti prie odos, akcentuotų gražiausias kūno vietas ir paslėptų trūkumus“, ‒ sako A. Gilytė
Pasak stilistės, kiekviena moteris turi susiformuoti „mini kapsulę“ – daiktų, kurie maksimaliai derėtų tarpusavy ir sukurtų kuo daugiau galimų derinių, rinkinį. „Tai gali būti švarkas, sijonas ir kelnės, kurie dera ir vien tik keičiant palaidines, marškinius, galbūt net labai kokybiškus, ne sportinio tipo, trikotažinius marškinėlius, sukuriama naujų derinių“, ‒ pasakoja A. Gilytė.
Jos teigimu, renkantis verslo aprangos, darbo garderobą, reikia turėti gerą, gražią, patinkančią ir tinkančią, spintoje budinčią suknelę. „Tai nebūtinai turi būti vadinama juoda maža suknele. Ji gali būti kad ir vyšninė, tamsiai žalia ar net balta, jei tam tinkamas metų laikas. Tokios suknelės reikia, kad skubant ryte, kai nėra ką apsirengti, būtų galima įsliuogti į pėdkelnes, įsisegti auskarus ir keliauti“, – teigia stilistė.
Ji pabrėžia, kad pravartu turėti ir aksesuarų, kurie idealiu atveju neturėtų būti per daug ryškūs, tačiau subtiliai pagyvintų suknelę ar kostiumą. „Pagyvinti galima spalvotais karoliais, metaline apyranke, įdomios formos auskarais ar tiesiog nematytais batais. Skarelės, šalikai, skirtingi akinių rėmeliai ir kiti aksesuarai kaskart gali sukurti vis kitokį vaizdą“, ‒ aiškina stilistė.
Stilistės Agnė Gilytė (nuotr. asmeninis archyvas)
Švarkų variacijos
Renkantis drabužius A. Gilytė pataria įvertinti audinio kokybę – ji turi būti kokybiška, greitai nepakeisti formos. Pasak jos, jei verslo aplinkai nereikia labai griežtos aprangos, dabar tendencijos palankios rinktis ir brandinto vyno, miško žalios, pilkos spalvos švarkus, kurie sukurtų modernesnių aprangos variantų. Atšilus orams tam puikiai tiktų ir madingiausios sezono spalvos – violetinė ar žydra. Tiesa, galima rinktis ir skirtingų modelių švarkus – jie gali būti trikotažiniai, su pamušalu arba be – tai ypač aktualu pavasarį. „Švarkas be pamušalo lengvesnis, su juo nėra taip karšta, jo nebūtina nusirengti iki palaidinės – tad moteris visada atrodys pasitempusi“, ‒ sako A. Gilytė. Galima rinktis švarkus, kurie turi gražų vidinį dekorą, pavyzdžiui, kitokios spalvos apykaklę ar kontrastingos spalvos, raštuotą pamušalą. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į švarko ilgį – jei jis ilgesnis negu iki dubens kaulo ar vidurio sėdmenų, šis švarkas tinka tik prie kelnių. Prie sijono ar suknelės reikėtų rinktis trumpesnį.
Formos ir centimetrai formalioje aplinkoje
Renkantis kelnes, labai svarbu atkreipti dėmesį, ar jos tinka pagal kūno formas. „Moterims, kurių klubai pilnesni, puikiai tiktų kelnės, kurios leidžiasi tiesiai nuo klubų – truputį platesnės. Aukštesnės moterys gali mūvėti lengvai patrumpintas kelnes, beje, jas lengva priderinti prie skirtingos avalynės. Kelnės be kišenių ir be jokių kitų papildomų detalių puikiai sluoksniuojamos, be to, jos neprideda papildomos apimties ties klubais, sėdmenimis, o klasikinių kelnių modelis tinka beveik visoms figūroms – tik svarbu atkreipti dėmesį į kišenes: ar jos nepūpso ir nesipučia.“
Sijonui galioja keletas taisyklių, kuriomis vadovaujantis moteris išsirinks formaliai aplinkai tinkamiausią variantą. Pirmiausia sijono ilgis turėtų būti ne aukščiau nei per plaštaką nuo kelių – daugmaž 5 cm. „Reikia įvertinti ir tai, kad sijonas atsisėdus savaime pasikelia dar per plaštaką. Neturėtų būti taip, kad atsisėdus sijonas taptų super mini. Tad optimalus sijono ilgis – kai jis baigiasi ties ploniausia kojų vieta – iškart po keliais. Taip moteris atrodo ne tik elegantiškai, bet ir aukštesnė ir lieknesnė“, ‒ pabrėžia A. Gilytė.
Pasak stilistės, moterims labiausiai tinkanti, universaliausia yra trikampės formos iškirptė. Ji gali būti siaura ir gili arba plati ir buka. „Iškirptės gylis priklauso nuo labai paprastų dalykų. Kuo platesnė viršutinė kūno dalis – platesni pečiai, pilnesnė krūtinė, reikėtų vilkėti palaidinę, kurios iškirptė yra gilioji V – tai maksimaliai siaurintų viršutinę dalį. Jei esama siauresnių pečių, nedidelės krūtinės – norėtųsi platesnės V iškirptės su bukesniu jos kampu“, – apie iškirptės pasirinkimą pasakoja A. Gilytė. Verslo aplinkoje iškirptė neturėtų rėžti akies. Galimas gylis – plaštaka nuo krūtinės arba, jei tai marškiniai, dvi atsegtos marškinių sagutės.
Labai griežtų reikalavimų moterų dalykinio stiliaus drabužių rankovėms, kitaip nei vyrų, nėra. A. Gilytė dalijasi įžvalgomis, kad puikiai atrodo iš po švarko šiek tiek išlendantys marškinių, palaidinės rankogaliai, ypač jei jie dekoruoti. Tačiau, jei moteris nori grakščiau, lengviau atrodančių rankų, reikėtų rinktis trijų ketvirčių rankoves. „Trumpos suknelės rankovės yra sezoninis dalykas, bet vėlesniu metu tai galime derinti su švarku – taip sukuriama mažiau formali romantika, kuri tinka ir verslo aplinkai“, – sako stilistė.
Pėdkelnės ir batai
Jei kyla klausimas: ar pėdkelnės būtinos? Vienareikšmiškai taip. Be jokių išlygų jas mūvėti formalioje aplinkoje yra būtina. „Atsižvelkite ir į tai, kokio storio yra jūsų pėdkelnės. Čia labai paprasta matematika: kuo denų skaičius didesnis – tuo mažiau jos formalios. Pavyzdžiui, jei einate gerti kavos pas Anglijos karalienę, pėdkelnės turėtų būti maksimaliai plonos“, – juokiasi A. Gilytė. Stilistė taip pat primena, kad pėdkelnės gali būti ne tik kūno spalvos ar juodos. Galima rinktis ir tamsiai mėlynas, pilkas – spalvas, kurios nerėžtų akies, bet būtų kiek įdomesnės nei įprastos.
Avalynė neturėtų būti labai radikali – nebūtina atrodyti kaip iš serialo „Kostiumuotieji“, kur moterys vaikšto tobulais kostiumėliais ir bateliais labai aukštu kulnu. „Dangų siekiantys aukštakulniai nėra patogūs, vargina ir galbūt šiek tiek trukdo darbui, bet nedidelė pakulnė tikrai galėtų būti. Taip moteris atrodo grakštesnė, elegantiškesnė. Žinoma, gali būti plokščiapadžiai batai, kurie labiau tinka prie kelnių“, ‒ pasakoja A. Gilytė. Stilistė primena, kad batelius atvira nosele reikėtų palikti kitoms progoms, nes dalykiniam stiliui privalomos pėdkelnės visiškai nedera su tokia avalyne.
Darbo pokalbiui kostiumas ‒ ne būtinybė
Su dilema dėl aprangos variantų ruošiantis darbo pokalbiui susiduria ne tik moterys, bet ir vyrai. Rinktis kostiumą? O gal vis dėlto tai nebūtina? Stiliaus konsultantas A. Gričius užtikrintai teigia, kad tai būtina ne visada. „Darbo pokalbiui nerekomenduoju vilktis kostiumo vien dėl senos, nusistovėjusios tradicijos. Kur kas geriau ateiti apsirengus taip, kaip toje vietoje įprastai rengiamasi. Todėl aprangos variantai gali labai kisti. Pavyzdžiui, jei einate į darbo pokalbį korporacijoje, kurioje visi vaikšto su kostiumais, žinoma, kostiumą rinksitės ir jūs. Kitu atveju, kai į darbą einama su džinsais ir marškinėliais – kostiumo tikrai nereikės“, ‒ pasakoja A. Gričius.
Vyrų stiliaus konsultantas taip pat akcentuoja, kad į darbo pokalbį nereikėtų apsirengti per prastai. „Jei darbuotojai vaikščioja su marškinėliais ir džinsais, į darbo pokalbį geriau rinktis tuos pačius džinsus ir marškinius. Tai bus šiek tiek aukščiau, bet ne trimis ar keturiais laipteliais. Tinkama apranga parodo, kad suprantate darbo aplinką, kultūrą ir būtumėte žmogus, kuris lengvai į ją įsilietų.“
Vis dėlto, jei vyras eina ne į darbo pokalbį, o į verslo susitikimą, reikia formalesnės aprangos. Tačiau A. Gričius pabrėžia, kad reikėtų atkreipti dėmesį, esate dominuojančioje pusėje ar ne. „Jei taisykles diktuojate jūs, žinoma, galite sau leisti ateiti su šlepetėmis ir šortais, bet kitais atvejais reikėtų rinktis kostiumą“, ‒ sako stiliaus konsultantas.
Stiliaus konsultantas Algirdas Gričius (nuotr. asmeninis archyvas)
Kaklaraištis – įdomu, tačiau pamiršta
Pasak A. Gričiaus, kaklaraiščio ryšėjimas priklauso nuo situacijos, bet Lietuvoje jis, kaip aksesuaras, yra pamirštas ir nelabai noriai ryšimas. „Problema, kad vyrai nemoka užsirišti kaklaraiščio mazgo arba nepatogu prie kaklo. Išties dažniausiai taip nutinka ne dėl kaklaraiščio, o dėl per siauros marškinių apykaklės. Taigi vilkint kostiumą kaklaraištį ryšėti nebūtina, jei to griežtai neapibrėžia protokolas. Pavyzdžiui, politikai, aukštus rangus užimantys korporacijų vadovai, verslo asmenys kaklaraiščius ryši – tai nerašyta verslo aprangos kodo taisyklė. Visais kitais atvejais tai nėra būtina.“
Nors kaklaraištis dabar ir nelabai mėgstamas, vyrų stiliaus konsultantas teigia, kad jis padeda vyrui išsiskirti: „Be kaklaraiščio kostiumas atrodo ne taip įdomiai. Didžioji dauguma vyrų pasirenka tamsiai mėlyną kostiumą, baltus marškinius ir neryši kaklaraiščio. Tokiu atveju visi jie atrodo vienodai, akcento neturėjimas sutapatina su kitais.“
Taisyklių daug, bet yra nublankusių
Kostiumui, kaip ir visiems drabužiams, galioja tai, kad jis privalo būti švarus, nesusiglamžęs, nenutrintas ir tikti. Tačiau yra dar daugybė taisyklių:
- Švarko apykaklė turėtų gražiai gulėti ant marškinių apykaklės. Tarp marškinių ir švarko apykaklių neturėtų būti jokių tarpų.
- Švarko rankovės turi būti tokio ilgio, kad iš po jų marškinių rankogaliai matytųsi 1‒2 cm.
- Švarko ilgis turėtų būti tokio ilgio, kad vyrą vizualiai padalytų į dvi lygias dalis, matuojant nuo kaklo iki žemės.
- Apatinė švarko saga visada turi būti atsegta.
- Kostiuminių kelnių liemens juosta turėtų būti kiek žemiau bambos arba ties ja.
- Kelnių ilgis turėtų būti toks, kad tik vos kristų ant batų, su šiek tiek matomu klešnių lūžiu.
„Gerai tinkantis kostiumas visur turėtų būti prigludęs, bet judesius varžyti labai minimaliai – tik taip galima apibrėžti idealiai tinkantį kostiumą“, ‒ sako A. Gričius.
Nors taisyklių, susijusių su kostiumu, yra daugybė, vyrų stiliaus konsultantas A. Gričius teigia, kad nemažai jų nebepaisoma. „Kalbant apie derinimą, daug taisyklių yra nublankusių. Tarkim, anksčiau buvo laikomasi taisyklės, kad verslo aplinkoje galima avėti tik juodus batus prie kostiumo, bet dabar ši taisyklė gal taikoma tik Londone, kur griežtai tai prižiūrinčių kompanijų. Taigi tokioje vietoje gal ir neįleistų vyro su rudais batais, bet, kaip minėjau, ši taisyklė labai nublankusi“, ‒ pasakoja A. Gričius.
Jis pamini ir tai, kad renkantis raštuotą, ryškią kombinaciją, galioja taisyklė, jog iš trijų dalių raštuotos gali būti daugiausia dvi. Pavyzdžiui, jei kostiumas ir kaklaraištis yra su raštais, rekomenduojama, kad marškiniai būtų vienspalviai.
Geras kostiumas nebūtinai brangus
A. Gričius teigia, kad vyrai Lietuvoje nemoka išsirinkti kostiumo, bet situacija po truputį gerėja. Dažnai pasirenkamas brangesnis, bet netinkantis kostiumas. „Gerai atrodantis kostiumas neprivalo būti brangus. Žinoma, brangesni kostiumai turi privalumų ‒ pasiuvimą, konstrukciją ar medžiagą. Vis dėlto kostiumą reikia rinktis ne tą, kuris kainuoja brangiau, o tą, kuris guli gražiau. Kartais gali nueiti į greitos mados parduotuvę ir rasti kostiumą, kuris guls beveik tobulai. Todėl visada rekomenduoju rinktis tokį variantą, o ne eiti į prabangią parduotuvę ir pirkti kostiumą, kuris kainuos dešimt kartų brangiau, bet neatrodys taip gerai kaip pigesnis“, ‒ įžvalgomis dalijasi A. Gričius.
Vyrų stiliaus konsultantas primena ir apie aksesuarus: „Kostiumo aksesuarus galima naudoti bet kur ir bet kada. Pats aksesuaras savaime parodo, kad tai nėra papildomo formalumo suteikianti detalė – tai papildomas akcentas. Jei vyrui patinka vilkėti kostiumus, jis mėgsta kaklaraiščius ar kitus aksesuarus, o bendrą vaizdą kuria visa tai derindamas, – tai daryti visada galima. Aksesuarai išskiria jį iš kitų vyrų.“
