Daiva Repečkaitė: Kaip išvengti stereotipų ir tapti eksperte
Dirbdama žurnaliste, pastebėjau, kaip sunku kai kurioms temoms rasti gerų ir nenuvalkiotų ekspertų, todėl nutariau užbėgti problemai už akių ir pasidaryti duomenų bazę.
Žiūrėdama į prisipildžiusią lentelę, pastebėjau, kad dauguma čia surašytų individų – moterys. Tai kaip čia yra, kad jų beveik negirdėti viešojoje erdvėje? Kodėl ne jos komentuoja mokslo, verslo ir visuomenės aktualijas?
Užduodama sau šį klausimą, atsakymą jau žinojau. Nes vienu metu, pasukusi akademiniu keliu, buvau sąmoningai nusprendusi elgtis priešingai, nei apie moteris ekspertes byloja sociologinės studijos. Taip pasidariau paklausia tarptautinių santykių eksperte.
Daiva Repečkaitė (nuotr. Dalia Mikonytė)
Daug svarių argumentų apie nelygybę radau NESSE ekspertų tinklo „Gendered imperatives and their implications for women and men: lessons from research for policy makers“ (lyties paveikti imperatyvai ir jų padariniai vyrams ir moterims: pamokos politikos formuotojams iš tyrimų) tyrimo ataskaitoje. Tyrimai rodo, kad, nepaisant gabumų, daugumoje šalių vyrai daug labiau pasitiki savo tiksliųjų mokslų žiniomis nei moterys. Anot tyrėjų, viską dar labiau supainioja paauglystė. Norėdami būti populiarūs, geidžiami ir pripažinti, abiejų lyčių paaugliai dažniausiai savo elgesiu bando atitikti lyčių vaidmenis, elgtis taip, kaip reikalauja grupė.
Iš paauglystės išaugama, bet problemos tuo nesibaigia. Tyrimai apie moteris inžinieres parodė, kad, patekusios į vyrų dominuojamą sritį, moterys patiria daugybę mikroagresijos formų. Vyrai kolegos iš jų šaiposi, prikiša, kad jos esą nepatrauklios (studentų Vokietijoje, Prancūzijoje ir Austrijoje apklausos parodė, kad jie laiko moteris inžinieres vyriškomis), nepriima į savo socialinį ratą. Tokioje aplinkoje moterys dažnai jaučiasi vienišos, o progai pasitaikius – sprunka. Todėl tiksliųjų mokslų pasaulis vadinamas prakiurusiu vamzdžiu, nes švaisto sunkiai išugdytus talentus.
Tačiau palikime vienišas inžinieres ir savo pažiūrų neskubančius keisti tiksliukus, kurie Vilniuje savo simboliu pasirinko dinozaurą. Juk socialiniuose moksluose turėtų būti kitaip? O iš tiesų nelygybė socialiniuose moksluose tiesiog yra subtilesnė, sunkiau užčiuopiama. Ji sumuojasi iš daugybės smulkių ritualų. Vaikinų socialiniuose moksluose mažiau, tad dėstytojams lengviau juos įsiminti vardais. Tarp jų paprastai būna keli itin šnekūs, pasiruošę pralaužti ledus ir išjudinti apsnūdusius kolegas. Kuo geriau dėstytojai įsimena jų pasisakymus, tuo labiau tikėtina, kad parašys kokybišką rekomendaciją svajonių praktikai ar studijoms užsienyje. Pasikalbėjus po konferencijos, galbūt štai ir atsirado galimybė su profesoriumi išgerti alaus. Galbūt profesoriui prireikė asistento, o vyresnis absolventas, atpažinęs save degančiose jauno studento akyse, siūlo projektą. Štai ir turime jauną ekspertą. Jis drąsiai šnekės žiniasklaidoje ir netrukus visur bus jo pilna.
“Ekspertavimas visada reikalavo išeiti iš savo komforto zonos ir pasiruošti nepataikyti – tai žmogiška ir neturėtų atbaidyti nuo darbo. Tai, kad mane vis kvietė komentuoti tarptautinės politikos aktualijas, laikau pripažinimo, kad strategija veikė, ženklu“
Daiva Repečkaitė (nuotr. asmeninio archyvo)
Lyčių nelygybę socialiniuose moksluose sudaro daugybė veiksnių. Nė vienas jis nėra savaime esminis, bet jie sumuojasi. Dažnai juose dalyvaujantys individai nė nepagalvoja apie tai, kokį poveikį jų veiksmai turi aplinkai. Iki šiol moterys ekspertės labiau linkusios pradėti savo pasisakymą atsiprašymu: kad kalba per daug ar per greitai, kad pateiktyje daug smulkaus teksto, kad ne viską ištyrinėjo… Ne kartą, persiuntusi kvietimą kur nors pasisakyti ar pateikti eksperto nuomonę savo pažįstamoms arba, dirbdama žurnaliste, paprašiusi mažai žinomų eksperčių duoti interviu, daug dažniau nei iš vyrų išgirsdavau: „Bet čia ne visai mano sritis, nesu atlikusi išsamių tyrimų…“
Galiausiai viskas baigiasi itin abstrakčia diskusija apie Ateitį, Gėrį, arba Tikrąją Politiką, kurioje, kaip liūdnai pagarsėjusioje Atviros Lietuvos Fondo diskusijoje, sėdi vieni vyrai. Nė vienas iš jų greičiausiai neatlieka išsamių tyrimų apie Gėrį arba Ateitį. Tiesiog jie priėmė kvietimą pasamprotauti aukštesniame abstrakcijos lygmenyje.
Žemesnis abstrakcijos lygmuo – taip pat iššūkis. Kartais gali prireikti greitai įsigilinti ir paspekuliuoti apie temą, kurios neteko tiesiogiai tyrinėti. Dirbdama politikos analizės srityje, dažnai įvairiuose renginiuose gaunu klausytis pasitikėjimu savimi trykštančių vyrų, kurie mėgaujasi klausydamiesi savo balso. „Savaime suprantama, švietimo vaidmuo nebėra toks, koks kadaise buvo.“ „Štai ką noriu pasakyti: žodžių pasirinkimas – svarbu!“ „Viena aišku – taikos ir stabilumo šiame regione nebus dar ilgai.“ Jie niekada neatsiprašinėja. Jiems niekada nepritrūksta duomenų, net jei jų argumentai nėra nei savaime suprantami, nei negirdėti iš dar penkių kolegų – kartais toje pačioje sesijoje. Tokie kalbėtojai nesunkiai patenka tarp išties kompetentingų vyrų ir moterų, nes yra šnekūs, pasitikintys savimi ir visada pasiruošę dalyvauti.
Būtent to dažniausiai ir reikia žiniasklaidai, o be žiniasklaidos ekspertui sunkiau sulaukti pripažinimo ir peržengti savo nišos ribas. Atlikusi tyrimų apie lyčių nelygybę, nutariau žinias pritaikyti, kai persikvalifikavau į tarptautinius santykius. VDU Azijos studijų centras suteikė tokią aplinką, kurios itin trūksta daugybei moterų eksperčių visame pasaulyje, – palaikymą visuose lygmenyse ir padrąsinimą sudvejojus. Kai gavau pirmą užduotį komentuoti žiniasklaidai apie Japonijos politikos aktualiją, galvoje kirbėjo nuspėjamos abejonės: „Bet juk senokai tai tyrinėjau… Neturiu duomenų… Ar sugebėsiu? Gal kas nors geriau išmano…“ Bet tada priminiau sau, kad būtent tokios abejonės sulaiko daugumą eksperčių nuo dalyvavimo viešose diskusijose ir palieka erdvės plepiems samprotautojams. Pastarųjų nekaltinu – jei suteikiama galimybė, kodėl ja nesinaudoti?
Daiva Repečkaitė (nuotr. asmeninio archyvo)
Tiesa ta, kad ekspertui svarbiausia – mokėti analitiškai mąstyti, atsirinkti bei susieti informaciją ir prasmingai ją paaiškinti. Interneto amžiuje nesunku perskaityti, ką rūpimu klausimu rašo geriausi pasaulio leidiniai, svarbiausi smegenų centrai ir netgi vietiniai aktyvistai, jei kalbame, pavyzdžiui, apie protestus. Skaitydama keliomis kalbomis, naudodama Twitter socialinį tinklą ir nuolat atsišviežindama žinias, sugebėjau priimti ir didesnių nei Japonijos aktualijos iššūkių – LRT radijui komentavau apie Šiaurės Korėją, protestus Honkonge, netgi apie įtampą tarp Irano ir Saudo Arabijos. Pasirodžiau ir televizijoje, nes mielai sutikau pakomentuoti pabėgėlių krizę. O šiemet mano komentaras Azijos tema atsidūrė Financial Times.
Tai reiškė, kad kartais prireikdavo skirti asmeninį laiką žinioms apie regioną kaupti. Kartais, leidžiant laisvalaikį su draugais, tekdavo ieškoti kokio tylaus kampelio atsiliepti telefonu. Ekspertavimas visada reikalavo išeiti iš savo komforto zonos ir pasiruošti nepataikyti – tai žmogiška ir neturėtų atbaidyti nuo darbo. Tai, kad mane vis kvietė komentuoti tarptautinės politikos aktualijas, laikau pripažinimo, kad strategija veikė, ženklu. Aš neatsiprašinėjau, kad neturiu duomenų. Tiesiog stengiausi kaip įmanoma kokybiškai atlikti man patikėtą darbą ir nebijoti iššūkių. Galiausiai laipsniai ir duomenys ir nebuvo svarbiausi. Ekspertui svarbiau sklandžiai ir logiškai pateikti analizės išvadas.
Žinoma, kad komentatoriai jus mėgins „nusodinti“, aptarinės jūsų išvaizdą, o ne argumentus, spėlios apie vaikystę. Todėl geras mentorius ir nedidelis gerbėjų būrelis labai svarbūs, kad neleistų suabejoti.
Jokiu būdu neteigiu, kad problemos esmė – moterų įpročiai. Visuomenė turi liautis žinias sieti su šnekumu, kompetenciją – su pasiryžimu aukoti savo asmeninį gyvenimą, ir autoritetą – su polinkiu savimi užpildyti erdvę. Tačiau kaip ekspertės privalome aptikti savo elgesyje lyčių stereotipų paveiktus mažyčius ritualus ir kompromisus su savo tikruoju potencialu. Esame skolingos tai savo mokslui, savo pasirinktai ir mylimai sričiai, kurią išmanome geriau, nei esame linkusios pripažinti.
