Austėja Landsbergienė – ledlaužis, keičiantis švietimo sistemą
Sumanius žurnalo numerį skirti mokslui ir mokslininkams, mūsų redakcijai nekilo abejonių, kas turi papuošti viršelį ir tapti žurnalo tema. Viena yra svajoti ir kalbėti apie kitokį švietimą bei mokslo reformas Lietuvoje ir visai kas kita – imti ir įgyvendinti savo viziją. „Niekada nenorėjau darželio ar mokyklos – aš ne tam sutverta! Visada norėjau pakeisti Lietuvos švietimo sistemą, būti tuo žmogumi, kuris pralauš ledus. Manau, man ir mano komandai visai neblogai sekasi“, – užtikrintai sako socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė.
Tekstas Sandra Vilimaitė
Nuotraukos Dalia Mikonytė
MUA Edita Jonaitytė
Žurnalas VERSLO pietūs nr. 3
Austėja Landsbergienė (nuotr. Dalia Mikonytė)
Dar vaikystėje Austėja svajojo tapti mokslininke, dirbti laboratorijoje ir išgelbėti pasaulį. Panašu, kad labai toli nuo savo vaikystės plano nenusuko, nes pasaulį – tikrąja to žodžio prasme – galima išgelbėti per švietimą. A. Landsbergienė turėjo svajonę – Lietuvoje įsteigti ugdymo įstaigą, atitinkančią tarptautnius standartus, tačiau net jos bičiulis verslininkas sakė, kad tai labai sudėtinga idėja ir geriau jau Austėja imtų ir atidarytų parduotuvę. Tačiau mokslininkė patarimo nepaklausė ir dabar valdo 18 privačių Vaikystės Sodo darželių ir 3 privačias Karalienės Mortos mokyklas visoje Lietuvoje. „Kai įsteigiau Vaikystės Sodą, namuose buvo keturi maži vaikai – jauniausiai dar net nebuvo dvejų! Be to, pradėjome su draugo paskola, atrodė, arba-arba. Dirbau po 20 valandų, be jokių laisvadienių ar savaitgalių keletą metų. Prisimenu, mama padovanojo savaitgalį Trakuose, su visokiais masažais ir veiklomis, o aš jį visą pramiegojau. Niekada jo nepamiršiu, nes tąkart supratau, kokia buvau įsitempusi ir susitelkusi – it styga“, ‒ verslo pradžios didžiausius sunkumus prisimena A. Landsbergienė. Ir nors dabar mokslų daktarė gali sau leisti miegoti ilgiau, tačiau tenka ir daugiau sukti galvą dėl įvairių kitų dalykų, pavyzdžiui, verslo strategijos. Žinoma, yra komanda, ji rūpinasi strategijos įgyvendinimu, tačiau, kaip sako Austėja, „turiu milžinišką atsakomybės jausmą – per petį nežiūriu, bet man nuolat rūpi. Manau, kad taip ir turi būti – vadovė turi gyventi savo organizacija! Tai turi būti ir darbas, ir hobis, ir pareiga, ir atsakomybė, ir didžiulė gyvenimo dalis. Tu ne(be)turi tokios prabangos kaip „užverti duris“, „atsipalaiduoti“ ir panašiai“.
Kaip manote, kokie svarbiausi faktoriai sėkmingam verslui? Ką dabar darytumėte kitaip?
Iš tiesų gyvenime nėra tokio dalyko kaip sėkmė: dirbk daug ir sunkiai ‒ ir pamatysi rezultatą! Beje, reikia ne imituoti darbą, o labai tikslingai dirbti. Žinoti, ko sieki. Nebijoti keisti ir keistis. Suklydus neprarasti galvos. Amerikiečiai dabar sako ne „practice makes perfect“, o „PERFECT practice makes perfect“ – noriu pasakyti, kad itin svarbus yra pats procesas, jo tikslingumas. Jeigu pradėčiau iš naujo, mažiau jaudinčiausi. Labiau pasitikėčiau savimi. Neleisčiau klientams, kurie patys nežino, ko nori, manęs (ar mokytojų!) skaudinti ir numušti ūpo. To iš pradžių buvo nemažai, dar dabar šiurpuliukai bėgioja prisiminus. Dabar jau žinau, ką darau, ko nedarau, kada reikia atsiprašyti, o kada ‒ paprašyti užverti duris… iš kitos pusės. Supratau, kad niekada neįtiksiu visiems, todėl turiu mylėti tuos, kurie tiki ir pasitiki, tvirtai eiti savo keliu ir nuolat tobulėti.
Ar kurdama verslą esate susidūrusi su lyčių stereotipais, esą moterys versle vadovaujasi jausmais, o ne logika, ar panašiais pasakymais?
Tie lyčių stereotipai šiandien yra itin pavojingi, nes jie kažkokie užslėpti. Tarkim, Lietuvoje dažnas sako, kad moterims nėra reikalo jaudintis: Prezidentė moteris, ministrės – moterys, daug patarėjų ir visuomenės veikėjų – moterys. Tačiau, pavyzdžiui, didžiausioje pardavimų konferencijoje tik dvi pranešėjos buvome moterys! Ir taip yra dažnai. Netikiu priverstine 50:50 taisykle, bet tikiu, kad turime labiau įgalinti mergaites. Jos turi siekti, jos turi domėtis ir pan. Dabar gi Lietuvoje kaip ant mielių dygsta visokios moteriškumo mokyklos, kurios ragina (cituoju) palikti savo ego ant suoliuko, būti nuolankiomis vyrui, nes tai bus laimės garantas. Dabar jūs man pasakykite: kuriam žmogui nesvarbu šeima?! Jeigu tos moterys įtikės, kad reikia palikti ego ant suoliuko, tai Lietuvoje kurs tik 50 proc. tų, kurie gali kurti! Ar mes to siekiame?! Ar mes to norime?! Jeigu vyrams nepatinka tvirtos, drąsios, kūrybingos moterys, tai jau tikrai ne moterų problema. Tiksliau, ir moterų – tų, kurios tokius vyrus (iš) auklėjo! Dar netikiu ir stiklinėmis lubomis, nes mes pasirenkame, ar leisime joms būti. Jos dėl to ir yra stiklinės, kad galima sudaužyti! Po vienų labai rimtų derybų man sakė: tu tame kabinete buvai vienintelis vyras! Žinote, ką aš atsakiau? „Tame kabinete aš buvau vienintelė moteris“ (nes taip ir buvo). Aš lygiuojuosi ne į vyrus, o į asmenybes. Ir visai nesvarbu, ar ta asmenybė yra vyras, ar moteris!
Austėja Landsbergienė (nuotr. Dalia Mikonytė)
Jus dažnai kviečia interviu ir neretai žurnalistai užduoda klausimus apie maisto ruošą, namų buitį, vaikų priežiūrą ar net tai, ką vyras gali jums leisti, o ko ne, ‒ ar tokie klausimai jus žeidžia? Kaip į juos reaguojate? Ir apskritai, kaip, jūsų nuomone, reikėtų išgyvendinti įprotį klausti verslo, politikos, mokslo, karjeros moterų apie jų drabužius ir sukneles?
Šiandien labiau kelia juoką nei žeidžia. Matyt, reikia įgyti patirties, reikia užtektinai pasitikėti savimi ir pakankamai metų nugyventi, kad išmoktum klausimų, situacijų nepriimti asmeniškai. Juk tai, kad užduodamas stereotipus skatinantis klausimas, yra ne mano, o žurnalisto/-ės profesionalumo problema. O šiaip juk interviu yra it tango, kurį šoka dviese: aš irgi galiu ir pasirinkti, kaip į klausimą atsakyti, kaip pakreipti atsakymą, galiu į klausimą atsakyti klausimu, galiu būti ir naivi, ir ironiška, ir nutylėti tai, ką, manau, reikia nutylėti. Tai irgi ir mokslas, ir menas, ir tai yra žavu!
Kaip manote, kokią įtaką vaikams daro pasakos ir apskritai knygos? Ir kaip tėvai galėtų tinkamai parinkti literatūrą? (Pavyzdžiui, kai vaikystėje skaičiau Pelenę ar Miegančiąją gražuolę, save tapatinau su princu, nes buvo klaikiai nuobodu ir siaubinga vien pagalvoti, kad galėčiau tiesiog laukti, kol atjos princas manęs išgelbėti. Norėjau veiksmo, nuotykių ir todėl jau geriau būsiu princas nei princesė. Tada mama nupirko knygą Ronja, plėšiko duktė ir staiga man atsivėrė akys, kad mergaitės gali būti veikiančios ir patiriančios nuotykių). Tad ar galima sakyti, kad iš mergaičių tiesiog brutaliai atimama galimybė būti lydere, kai nuo vaikystės peršama nuomonė „būti princese ir laukti“, „būti gera mergaite ir neišsisokti“? Ir kaip apskritai galėtume, kaip visuomenė, prisidėti prie mergaičių lyderystės skatinimo?
Mano mama yra kosminis žmogus – ji ne tik buvo pralenkusi laiką mama, bet ir negailestinga, kai kalbame apie skaitymą. Ji vienareikšmiškai pasakė, kad visą svarbiausią grožinę literatūrą (taip, VISĄ klasiką!) turiu perskaityti iki mokyklos baigimo. Kodėl? Nes baigusi turėsiu skaityti studijoms, o dar vėliau – profesijai. Ir ji buvo teisi! Taigi skaičiau nuo Gargantiua ir Pantagriuelio iki Senio ir jūros. Įsimylėjau Steinbecką, Hemingway᾽ų, Mayą Angelou, Cvetajevą. Kai dukra buvo maža, skaitėme kompozitorių biografijas. Kai perskaitėme, mano Morta Sofija ir sako: o ši knyga buvo tik apie vyrus?! Supratau, kaip sąmoningai reikia su dukromis apie tai kalbėti, kaip reikia jas įgalinti, kaip reikia joms parodyti moteris, kurios kūrė, kurios GALĖJO. Dėl to ir Karalienės Mortos mokykla – jau XIII amžiuje gyveno moteris, kuri galėjo. Vadinasi, gali ir tu! Dėl to ir #TvirtaMergaitė iniciatyva: paskaitos, diskusijos, susitikimai, pranešimai, nuolatinis dalinimasis feisbuko paskyroje. Nes tai svarbu. Galų gale, jaučiu didžiulę atsakomybę už visas tas nuostabias, drąsias, tvirtas mergaites, kurios lanko Vaikystės Sodą ir Karalienės Mortos mokyklą. Noriu, jog jos žinotų, kad jos GALI.
Gal yra knyga, kuri jus pačią išugdė, padarė stiprų įspūdį vaikystėje ar paauglystėje?
Vaikystėje – vasarą prieš mokyklą, dar būdama šešerių, – perskaičiau Dėdės Tomo trobelę. Raudojau kruvinomis ašaromis! Vėliau taip jaučiausi skaitydama Handmaid᾽s Tale, nors jau buvo apie 30. Įsivaizdavau save herojų vietoje, sapnavau, gyvenau tuo ir modeliavau situacijas, kaip elgčiausi aš. Man atrodo, kad esu kovotoja. Tiesiog turiu tvirtą stuburą, aiškius principus ir… geriau jau kalėti už juos nei išsižadėti!
Kokią įtaką jūsų mąstymui ir asmenybei padarė vasaros Švedijoje? Ir kokių teigiamų dalykų, gerosios patirties galėtume visi pasimokyti iš švedų?
Manau, kad aš esu tokia, kokia esu, nes nuo 12 metų dalį arba visą vasarą leisdavau Švedijoje, švedų šeimoje. #TvirtaMergaitė projektas irgi, manau, dėl to atsirado. Tiesiog paauglystės metai yra nepaprastai svarbūs, nes esi pasinėręs į savęs paieškas. Mes su mano švediška „mama“ Anna iki paryčių diskutuodavome apie moterų teises, apie lygybę, apie tai, kaip Sovietų Sąjunga atrodė švedams, apie sunkaus darbo svarbą, apie tai, kad niekas gyvenime tau nieko neturi duoti. Valstybės atsakomybė yra sukurti tau saugumą: pakankamai geros ligoninės, mokyklos, pasitikėjimas policininkais, o visa kita – tavo ir tik tavo atsakomybė. Tai buvo visiškai kitaip, nei girdėdavau Lietuvoje: valdžia tokia, anokia, to nepadarė, to nedavė… Teko mąstyti, kvestionuoti, susidaryti savo nuomonę, o tai, savo ruožtu, padarė man vieną didžiausių įtakų gyvenime.
Austėja Landsbergienė (nuotr. Dalia Mikonytė)
Kaip manote, ar šauktiniais kviesti tik vaikinus yra diskriminacija? Gal būtų teisingiau kviesti jaunuolius neatsižvelgiant į lytį? Juk kiek jau turime pavyzdžių, kai merginos eina tarnauti savanorėmis.
Jau esu pasisakiusi, kad, manau, reikėtų kviesti visus. Man pavyzdys – Izraelis. Ten tenka reguliariai viešėti darbo reikalais, tai vis nusifotografuoju su karėmis merginomis ir pasakoju dukroms, kokios jos šaunios! Kažkada man švedai pasakojo, kad tie, kurie nenori eiti kariauti, gali eiti dirbti savanoriais į darželius. Įsivaizduojate, kaip būtų puiku Lietuvoje?! Į darželius ateitų jaunuolės ir jaunuoliai, tarnautų ten devynis mėnesius, padėtų pedagogams, vaikai kaifuotų – gal net pedagogo profesijos prestižas išaugtų?! Man tai buvo gėda dėl tų verktinių, nes aš – kai pagalvoju – visiškai negalėčiau apginti nei šeimos, nei Lietuvos, ir tai nėra sveikintina žinant mūsų geopolitinę situaciją.
Ar pritariate šio amžiaus idėjai apie mokymąsi visą gyvenimą? Ir kaip manote, kodėl Lietuvoje net jauni 40+ žmonės kalba, kad „man jau vėlu mokytis“, „man jau vėlu pradėti viską iš naujo“?
Žinoma, jai negalima nepritarti! Savo mokytojams nuolat kartoju, kad privalo tobulėti, nes juk niekaip neišmokysi vaiko nuolat mokytis, jei pats to nedarai. Viena liūdniausių mano istorijų, kai samdžiau pradinių klasių mokytoją, tik baigusią mokslus. Paklausiau, kokią knygą ji neseniai perskaitė, o ji atsakė, kad… ką tik ketverius metus mokėsi! Pati stengiuosi perskaityti bent knygą per savaitę. Žinoma, ne visada pavyksta, bet tai yra mano tikslas. Apskritai, mano visa šeima juokauja, kad niekad nebaigsiu mokslų – ką tik baigiau Stanford Graduate School of Business Executive mokslus ir… jau dairausi, kas toliau. Man atrodo, kad tai labai susiję su tuo, ką žmogus, būdamas vaikas, matė namuose ir kokios vertybės jam buvo skiepijamos. Man mokslai visada buvo šventa. Tiesiog. Tad dabar – nors ką tik atšvenčiau 40-metį – kaip niekad jaučiuosi taip, kad žinau, jog dar labai mažai žinau! O pradėti niekada nėra per vėlu: būdama 16 metų mokslo metus praleidau JAV. Nusprendžiau išlaikyti teises ir per paskaitas sėdėjau su 80+ metų moterimi iš Brazilijos. Anot jos: „Atvažiavau anūkų žiūrėti. Supratau, kad reikia anglų kalbos. Išmokau. Dabar anūkai paaugo, reikia vežioti – laikausi teises!“. Kai tik pagalvoju, kad gal jau ne, visada prisimenu ją ir sakau TAIP. Mano mama pradėjo vairuoti prieš metus! Taigi viskas yra mūsų galvoje.
Austėja Landsbergienė (nuotr. Dalia Mikonytė)
Kaip pati jautėtės mokykloje? Kokį svarbiausią dalyką išsinešėte iš jos į gyvenimą?
Mokykla man patiko! Aš buvau itin žingeidus ir smalsus vaikas, tad man beveik viskas buvo įdomu – bent taip dabar prisimenu mokyklą. Bendraklasius tikriausiai erzinau, nes sėdėjau antrame suole ir stengdavausi aktyviai dalyvauti. Pradinių klasių mokytoja per išleistuves pasidalino viena istorija: pasirodo, ji kartą susirgo, o raštinė niekam nepranešė, matyt, pamiršo. Po kelių dienų mokytoja paskambino į mokyklą ir paaiškėjo, kad aš tiesiog prisiėmiau atsakomybę ir dėsčiau – net namų darbus užduodavau, tai niekas nė nesuprato!
Kokias didžiausias švietimo sistemos problemas įžvelgiate ir kokie būtų, jūsų nuomone, sprendimai?
Šiandien didžiausia bėda yra pedagogų (pa)ruošimas bei pedagoginio darbo prestižo stoka. Sunku gerbti žmogų, jei jis pats savęs negerbia! Medikų profesija yra prestižinė nors atlyginimai nėra stebukliniai. Ar kas nors uždavė klausimą, kodėl? Tokia turėtų būti ir mokytojo profesija, nes tai yra tarnystės profesija, tai yra žmogiškumo profesija, tai yra mūsų ateities profesija. To šiandien nėra, ir tai labai liūdina. Žmonių nepriversi gerbti, pagarba ateina iš vidaus. Aš tikiuosi, kad artimiausiu metu tą įvardinsime ir gebėsime pajudėti iš dugno, kuriame esame atsidūrę.
Ne kartą kalbėta, kad Lietuva negeba tinkamai paruošti mokytojų, juos tiesiog reikia permokyti iš naujo. Kokią jūs matote situaciją? Kaip atsirenkate pedagogus ir ar sunku rasti tinkamų?
Prieš keletą metų į jūsų klausimą būčiau atsakiusi vienaip, tačiau šiandien galiu drąsiai sakyti, kad žmonės vis sąmoningiau renkasi mūsų organizaciją, vis rečiau tenka susidurti su tokiais, kurie įsivaizduoja, kad mažų vaikų ugdymas – tiesiog priežiūra, kad mažos mergaitės turi būti rožinės princesės, kad berniukai neverkia, kad reikalavimas, jog darbuotojas kasdien būtų pasiruošęs darbui, yra norma, o ne kažkokia užgaida ir t.t. Turime tikrai nemažai žmonių, kurie dirba jau šeštus, penktus, ketvirtus metus – tai jau rimta. Žinoma, kai darbuotojų daug (jau artėjame prie 400!), visokių pasitaiko, bet dauguma yra tokie, su kuriais drąsiai eičiau į žvalgybą. Kita vertus, pedagogų ruošimas, mano giliu įsitikinimu, šiandien yra opiausia Lietuvos problema, ir mes privalome nedelsiant imtis priemonių! Savo organizacijoje be galo daug resursų skiriame mokymams: naujokų mokymams, Mokytojų Akademijai, vidiniams mokymams, Pašaukimo kokybės grupei ir pan. Esame švietimo organizacija, kurioje vyksta daugiausiai vidinių mokymų, nes pedagogai tiesiog nėra pasirengę XXI amžiaus mokyklai. Kai pagalvoji, galėtume tiek dar daugiau padaryti, jei nereikėtų kamšyti tų spragų. Ką padarysi, yra kaip yra, bet tai yra mūsų organizacijos prioritetas. Kaip ir kas vyksta kitose organizacijose, kurių prioritetai kiti, man baugu pagalvoti. Ir baugu net ne dėl mokytojų ‒ jiems gal net geriau, mokytis, va, nereikia! Gal kai kurie net galvoja, kad darbdavys geresnis, nelenda į akis su tais mokymais. Baugu dėl vaikų. Ir dėl Lietuvos. Tad, manau, visi turime garsiai ištarti: švietimas iš tiesų yra mūsų valstybės prioritetas. Kai tai ištarsime, kai susiremsime pečiais, kai vieningai dirbsime – žinau, kad Lietuvoje išauš geresnė diena.
Kalbėdama apie mergaičių lyderystę esate švyturys. Vis dar tenka išgirsti iš mokytojų apie tai, ką gali ir ko negali mergaitė, nes yra mergaitė. Kokių sulaukiate atsiliepimų ir nuomonių iš kolegų pedagogų?
Matyt, jau pakankamai apie tai kalbu, kad apie mane susibūrė tuo tikintys ir idėjas palaikantys pedagogai. Pasiklausytumėte, ką ir kaip kalba mano komanda per susirinkimus! Pavyzdžiui, šiandien į mūsų bendrą paštą atėjo mokytojos laiškas, kur ji papasakojo, kad į Sodelį pakvietė policijos pareigūnę, kuri pasakojo apie saugų eismą. Susitikimo esmė ‒ ne tik saugumas. Tai ir pilietiškumas, ir #TvirtaMergaitė ‒ o gal ims ir kokia mūsų sodietė taps pareigūne?! Visa tai darome sąmoningai ir tikslingai, norime įgalinti VISUS savo vaikus!
Mokyklose vaikai vis dar mokomi „iškalti“ teisingus atsakymus, bet ne mąstyti ir klausti, ieškoti atsakymo. Kokį požiūrį į mokslą ir mokymąsi jūs diegiate vaikams Karalienės Mortos mokykloje?
Mes mokome vaikus mąstyti! Siekiu, kad Karalienės Mortos mokyklos vaikai būtų tvirti, drąsūs, jautrūs, pagarbūs ir kūrybingi. Organizacijoje turime didžiulę komandą, kurios pagrindinis tikslas – nuolatinis ugdymo programos atnaujinimas ir tobulinimas, į procesą įtraukiame ir visus norinčius pedagogus. Pavyzdžiui, Suomijoje savaime suprantama, kad mokytojas dalyvaus kuriant, atnaujinant ir tobulinant ugdymo programą ir visa tai darys, nes tiesiog tuo tiki. Mes, viena vertus, turime subūrę komandą, bet, kita vertus, kviečiame jungtis mokytojus.
Tikiu, kad visų pirma turime būti pavyzdys vaikams. Man patiko, kaip viena mūsų vadovė pasakė: „Dirbu čia jau septinti metai, ir visi jie buvo skirtingi!“ Tokia, manau, ir turi būti švietimo organizacija, nes juk pasaulis nuolat keičiasi! Man kartais sako: „O tu nebijai eksperimentuoti?!“ Taip, VS ir KMM yra XXI amžiaus mokyklos prototipas. Gal net XXII amžiaus (šypsosi). Bet juk kas, jei ne aš?! Kada, jei ne dabar?! Juk remiuosi, ne „mamos nuojauta“, o rimtais moksliniais tyrimais. Kadangi turiu užmezgusi be galo vertingų kontaktų su geriausiais pasaulio universitetais ir mokyklomis, pati skaitau pranešimus mokslinėse konferencijose, žinau, ką ir kodėl darau. Dažnai žmonės sako: „Turiu daug patirties“, o aš manau, kad šiandien reikia turėti daug ateities. Dabar artimiausia mano konferencija – kaip robotizacija ir dirbtinis intelektas, tikėtina, paveiks švietimą.
Kas jums yra mokslas ir mokslininko darbas?
Man tai yra kažkas nuostabaus! Nuo pat vaikystės žavėjausi mokslininkais ir mokslininkėmis, skaičiau jų biografijas ir paslapčia svajojau, kad dirbsiu laboratorijoje ir išgelbėsiu pasaulį! Tikėjau (ir tebetikiu!), kad mokslininkai – varomoji jėga, priverčianti mus visus nesustoti, nuolat tobulėti. Kai apsigyniau daktaro laipsnį, atrodė, kad įstojau į kažkokį ypatingą pasaulio išjudintojų ir kūrėjų klubą (šypsosi). Šiandien tokia naivi nebesu, bet vis vien gerbiu mokslininkus ir manau, kad jiems skiriame per mažai dėmesio.
Yra mokslininkų, sakančių, kad Lietuvoje nėra sąlygų dirbti mokslinį darbą dėl per mažo finansavimo, ar pritariate tam? O gal čia tik tinginių pasiteisinimas ir kas ieško, tas gauna ir finansavimą, ir paramą mokslo projektams?
Yra šiuose mokslininkų žodžiuose tiesos. Lietuvoje mokslininkų atlyginimai pririšti prie dėstomų valandų skaičiaus, t.y. prie pedagoginio darbo. Su moksliniais darbais sudėtinga, nes jiems reikia laiko, reikia finansavimo modelio, reikia išskirti prioritetus, reikia suprast, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai neduos tiek pinigų, kiek gamtos ir technikos mokslai, tačiau jie yra tautos identiteto dalis, manau, juos irgi reikėtų atskirti. Dalį finansavimo galima rišti prie, pavyzdžiui, inovacijų pritaikomumo, spausdinimo rimtuose, prestižiniuose žurnaluose kiekio, tačiau tik dalį. Mokslininkai neturi jaustis duoneliautojais ir lakstyti per penkias mokyklas – juk tada jie visiškai negali kurti! Pavyzdžiui, mano visos idėjos inovacijoms Vaikystės Sode ir Karalienės Mortos mokykloje gimsta per atostogas, keliaujant – kai galva nėra užimta kasdienybe ir „Austėja, gal galima minutėlei“ (šypsosi).
Austėja Landsbergienė (nuotr. Dalia Mikonytė)
Ką darote sunkią dieną, kai, regis, viskas nesiseka? Ar turite pabėgimo ar atsipalaidavimo ritualų?
Kalbuosi su vyru. Man jo nuomonė, jo palaikymas, jo parama yra labai svarbūs. Be to, mes kažkaip gebame vienas kitą mobilizuoti: kai man sunku – jis mane, o kai jam – aš jį. Tad mano atsipalaidavimo šaltinis yra mano šeima. Dažnai sakau, kad jie yra mano uola. Dar, žinoma, visada yra gera knyga.
Kokiais savo pasiekimais labiausiai didžiuojatės? Ir kokia jūsų ateities vizija?
Didžiuojuosi, kad sugebėjau vienu metu kurti ir organizaciją, ir auginti keturis vaikus. Didžiuojuosi studijomis Fellowship Columbia universitete Niujorke. Didžiuojuosi Executive studijomis Stanfordo universitete San Franciske. Didžiuojuosi apdovanojimu, kurį įteikė Švedijos karalius ir mūsų Prezidentė. Teisybę pasakius, daug kuo didžiuojuosi ir nebijau to pasakyti. Kodėl? Todėl, kad, manau, mes, lietuviai, turėtume ir labiau savimi didžiuotis, ir mokėti sau ir per petį patapšnoti, ir save apsikabinti. Dabar nei savimi, nei kitais dažnai negebame nuoširdžiai pasididžiuoti, ieškome priekabių, graužiami pavydo ar dar kokio galo kirmino. Yra sakoma, kad tol, kol nemylėsi savęs, negebėsi ir kitų mylėti. Tikiu, kad visų pirma gerbti ir mylėti turime save. Ir sunkiai dirbti! Ateičiai turiu daug planų, dar daugiau idėjų. Tikiuosi, kad nepritrūks sveikatos, nes energijos, optimizmo ir tikėjimo turiu užtektinai. Žinoma, visi planai susiję su švietimu, o kas tiksliai įvyks ‒ pamatysime. Kita vertus, jaučiuosi ir nieko gyvenime dar ypač svarbaus nenuveikusi. Norėčiau sulaukti dienos, kai Lietuvos švietimo sistema atsigaus. Norėčiau įgalinti jaunas šeimas. Norėčiau prisidėti, kad daugiau žmonių savo ateitį matytų ir kurtų Lietuvoje. Laukiu nesulaukiu jau pilnos, nuo Sodelio iki dvyliktos klasės, mūsų organizacijos. Žodžiu, darbų dar yra labai daug!
