Akiko Tutlys: lietuviai ir japonai skirtingi, bet kartu panašūs
Japonė architektė Akiko Tutlys Lietuvoje gyvena ir dirba jau 15 metų. Prieš atvykdama į Lietuvą, japonė studijavo ir kaupė darbo patirtį JAV, ten studijuodama susipažino su būsimu vyru Mindaugu Tutliu, po kurio laiko pora grįžo į gimtąją Akiko šalį ir porą metų dirbo Tokijuje. O vėliau gyvenimas sudėliojo taip, kad Akiko su vyru persikėlė į Lietuvą ir apsistojo Vilniuje.
Tekstas ir nuotraukos Sandra Vilimaitė, žurnalas Verslo pietūs nr.4
Dabar Akiko dirba laisvai samdoma architekte ir jaučiasi puikiai įsitvirtinusi Lietuvoje – labai gerai kalba lietuviškai, tačiau prisimena, kad vos atvykusi į Lietuvą ir įsidarbinusi interjero dizainere pas architektą Algirdą Kaušpėdą firmoje „Jungtinės pajėgos“ – jautė nerimą dėl kalbos barjero. Tačiau Akiko buvo atkakli ir pirmus metus intensyviai mokėsi lietuvių kalbos Vilniaus universitete, o galiausiai po pusmečio jau galėjo šiek tiek susikalbėti. Nors pati sako, kad visiškai savimi pasitikėjo kalbėdama lietuviškai tik po trejų metų gyvenimo Vilniuje ir intensyvios kalbinės praktikos. Lietuvių kalbos studijos taip pat davė naudos ir maždaug po metų architektas A. Kaušpėdas Akiko suteikė galimybę imtis daugiau darbų ir turėti daugiau atsakomybių projektuojant gyvenamuosius interjerus.
Paklausus, koks buvo pirmas įspūdis, atvykus į Vilnių, Akiko sako: „Atvykau 2003 metais, Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, vakarais tada išjungdavao kas antrą žibintą centre, matyt, taupydami elektrą, todėl man pasirodė, kad čia tamsu. Tačiau Lietuvai įstojus į ES, viskas ėmėsi keistis kosminiu greičiu“.
Vienu šūviu – du zuikiai
Akiko pasakoja, kad norėjo tapti baldų dizainere. Tačiau susiklostė taip, kad JAV baigė pramoninio meno ir vadybos studijas, įgijo neįkainojamos darbo patirties – išmoko labai gerai braižyti. Padirbėjusi Lietuvoje interjero dizainere, Akiko tuo pačiu norėjo ir projektuoti namus, tačiau tam Lietuvoje būtinas išsilavinimas, todėl įstojo mokytis į Vilniaus dailės akademiją, architektūros specialybę. Kaip tik tuo metu Akiko pastojo, todėl motinystės atsotogas išnaudojo ir mokslams – taip viską išsprendė vienu metu.
Patinka Lietuvoje
Prakalbus apie darbo patirtis Lietuvoje, JAV ir Japonijoje – Akiko teigia, kad jai vis dėlto labiausiai patinka dirbti Lietuvoje. „Lietuvoje man labiausiai patinka dirbti todėl, kad čia maža rinka ir achitektui tenka vykdyti įvairių sričių darbus – ne tik vien projektuoti ar vien braižyti, bet ir vykti į objektą bei prižiūrėti darbus“.
Architektės nuomone, projekto sėkmė daugiausia priklauso nuo specialisto gebėjimo ne tik girdėti ir paisyti, ko nori užsakovas, suvokti jo poreikius, tačiau kartu žvelgti giliau ir mintyse būti vienu žigsniu priekyje suprantant, ko iš tiesų širdyje trokšta klientas ir kas nebuvo išsakyta žodžiu.
Dažniausiai lietuviai į Akiko kreipiasi jau turėdami tam tikrą viziją, ko jie norėtų. Žino, kad labiau patinka klasikinis arba, atvirkščiai, modernus interjeras. Tuomet prasideda kūrybinė kelionė: analizuojami kasdieniai žmogaus gyvenimo ritualai ir eskizuojamos įvairios idėjos. Pasak architektės, analizė apskritai vienas svarbiausių dalykų tiek kuriant gyvenamuosius, tiek restoranų ar biurų projektus, nes svarbu labai gerai perprasti ne tik verslo strategiją, bet ir įmonės kultūrą – tik tada galima tinkamai visa tai atvaizduoti interjere.
Tačiau kartais būna ir gana juokingų situacijų, kai žmogus tarsi įsitikinęs, kad norėtų, pavyzdžiui, provanso stiliaus, bet iš tiesų nelabai žino, koks tas provanso stilius yra iš tikrųjų. Arba būna, kai žmogus pamato kokį nors tą akimirką jam labai patikusį daiktą, įsigyja jį daug nesukdamas galvos, o paskui supranta, kad to daikto niekur namuose nepavyks priderinti. Tad, pasak Akiko, labai svarbu aptarti visas detales: pradedant nuo spalvų paletės, naudojamų medžiagų interjere, baldų ir apšvietimo, ir galiausiai – biudžeto galimybių.
Paklausus, ar žmonės kreipiasi į Akiko būtent dėl tautybės, tikėdamiesi, kad japonė išties geriausiai išmano minimalizmą, juk būtent japoniškas stilius vadinamas minimalizmo pradininku, kur svarbu grynos ir aiškios linijos bei formos, vyrauja minimalus dekoras, o tvarka svarbiau už viską pasaulyje, – architektė sako, kad bent taip tiesiai į akis niekas nėra sakęs. Bet žinoma, žmonės jau žino ir tikisi išskirtinės Akiko estetiškumo pajautos. Architektė mėgsta, kad interjere kiekvienas daiktas turėtų aiškią funkciją ir nebūtų nereikalingai apkrauta. Pačios Akiko namai įrengti, kaip ji pati sako, šilto minimalizmo stiliumi.
Lietuva ir Japonija – panašumai ir skirtumai
Akiko pasakoja, kad japonai yra žodžio žmonės: jei ką nors pažadėjo – žūtbūt ištęsės, net jei sutarimas buvo tik žodinis. Lietuviai lankstesni ir pasilieka laiko atsargai, nedaro problemos, jei truputį vėluojama. Tad vos tik atvykusi į Lietuvą, architektė dirbdavo net naktimis ir savaitgaliais, kad tik spėtų laiku atlikti sutartą darbą, bet būdavo ir kuriozinių situacijų, kai žodžiu sutarus su statybininkais dėl vienų ar kitų darbų ir atlikimo datos atvykus į objektą paaiškėdavo, kad darbai dar nepadaryti. Iš pradžių tai stebino ir nepatiko, bet ilgainiui Akiko suprato, kad lietuviams pora dienų į vieną ar kitą pusę nėra problema. Dabar pašnekovė sako jau pripratusi, kad gali būti ir taip, kad pažado nebus laikomasi, ir turinti planą B.
Taip pat skiriasi japonų ir lietuvių darbo ir gyvenimo ritmas. Štai japonai metų metus gali dirbti be atostogų, savaitgaliais, neskaičiuodami, kiek jėgų ir laiko atiduoda darbui.
Po mokslų ir darbo patirties Šiaurės Amerikoje Akiko su vyru grįžo į Japoniją. Apsigyveno Tokijuje ir pasinėrė į japonišką gyvenimo ritmą, bet galiausiai suprato, kad taip smarkiai ir daug dirbdami jie nebeturi laiko sau. O ir intensyvus darbų ritmas sekino, kankino nuolatinis nuovargis ir galiausiai dėl to sumažėjo produktyvumas. Taip pora gyveno ir dirbo porą metų, vėliau persikėlė į Lietuvą. Akiko nuomone, lietuvių gyvenimo ir darbo ritmas labiau subalansuotas, mes mokame suderinti poilsį su darbu.
O štai panašumų tarp lietuvių ir japonų pašnekovė įžvelgė dėl daiktų kaupimo. Nors dažniausiai atrodo, kad japonai pamišę dėl minimalizmo, bet Akiko psakoja, kad „vyresnės kartos japonai, kurie išgyveno karą, taip pat kaip ir vyresnės kartos lietuviai, gyvenę sovietmečiu, linkę kaupti daiktus, gaili juos išmesti“.
Architektė sako pastebėjusi, kad „lietuviai, kaip ir japonai, mėgsta ir vertina natūralias medžiagas interjere“. Tačiau skiriasi požiūris į būsto įsigijimą, pavyzdžiui, japonai perka būstą, kur viskas jau įrengta – paruošta iškart gyventi ir visi korpusiniai baldai suprojektuoti – telieka tik nusipirkti lovą ir stalą. Apskritai Japonijoje net nėra interjero dizainerių, nes visą interjerą kuria architektai. O štai lietuviai yra dideli individualistai ir mėgsta patys kurti savo namų erdves arba samdyti interjero dizainerį, kuris padėtų įgyvendinti šeimininkų idėjas ir lūkesčius.
Taip pat lietuviai, kaip ir japonai, nesako tiesiai į akis, jeigu kas nors nepatinka, nei iš vienų, nei iš kitų neišgirsi NE. „Pavyzdžiui, jei patiekalas neskanus – tai lietuvis sakys, kad įdomaus skonio, o štai jei mano kokia idėja nepatinka – tuomet taip pat nesako NE, bet sako, kad reikia laiko pagalvoti ir apmąstyti pasiūlymą – tai dažniausiai ir reiškia nesutikimą“, – šypsodamasi pasakoja Akiko.
Kosmopolitė su skirtingų šalių patirtimi
Pati Akiko juokauja, kad ji jau labiau lietuvė nei japonė, ir tikriausiai, jei tektų grįžti gyventi į Japoniją ir ten įsidarbinti – patirtų didesnį kultūrinį šoką nei prieš 15 metų atvykusi į Lietuvą. Gyvenimas ir darbas skirtingose šalyse ne tik suteikė galimybę pažinti kitas kultūras, bet išmokė taikiai sugyventi ir priimti skirtumus ir kitokias pažiūras. Tad platus pasaulio pažinimas padeda ir darbui. Štai architektė pati buvo nustebusi, kai ją pasamdė atkurti sodybą pagal lietuvių kaimo tradicijas, o darbas buvo atliktas taip puikiai ir įdomiai, kad apie šį projektą rašė ir spauda. Akiko džiaugiasi ir kitais savo įgyvendintais projektais Lietuvoje ir pripažįsta, kad įdomiausi darbai būna tie, kada suteikiama visiška kūrybinė laisvė.
