Agnė Gintalaitė: ilgą laiką slapsčiausi pati nuo savęs
„Kiek teko studijuoti kūrybiškumą iš psichologinės pusės, svarbiausia yra asmenybės raida, tai, kaip vaikas yra auginamas. Taisyklės, stereotipai, vaidmenų pagal lytį primetimas trukdo vystytis kūrybiškumui“, – sako rašytoja Agnė Gintalaitė.
Menininkė nemano turinti aiškią sėkmės formulę, kuri padėjo atrasti save bei pradėti kūrybinius darbus. Mat ir į pačią fotografiją ją atvedė gyvenimiška patirtis: „Man taip nepatiko, kaip mano tekstai buvo redaguojami, kad pamažu ėmiau istorijas pasakoti vaizdais.“
Papasakokite, kiek darbų dirbate šiuo metu.
Labai sunkus klausimas. Nežinau, kaip suskaičiuoti, kaip nubrėžti tą ribą, kur baigiasi laisvalaikis, savirealizacija ir prasideda darbas. Gal ta riba galėtų būti pinigai, tačiau kartais komercinis užsakovas dingsta nesumokėjęs, o už laisvalaikiu beveik netyčia sukurtą kūrinį gauni metų atlyginimą.
Dažnai pagrindinis darbas vyksta galvoje – galvoju fotosesijų idėjas, bėgiodama miške su šunimis. Fotografuoju, rašau, piešiu. Vienu metu darau keletą savo asmeninių kūrybinių projektų, fotografuoju reklamas įvairiems užsakovams, madų fotosesijas ir asmenybių portretus žurnalui „Moteris“, su kuriuo bendradarbiauju jau daug metų.
Agnė Gintalaitė (nuotr. asmeninio archyvo)
Kurią iš šių veiklų galėtumėte išskirti kaip pačią įdomiausią ar mieliausią širdžiai?
Galbūt rašymas, bet jei nefotografuočiau, kadangi esu intravertė, matyt, prarasčiau tikrovišką santykį su žmonėmis ir nebeliktų, apie ką rašyti. Fotografija man irgi labai svarbi veikla.
Kas jus atvedė į foto–žurnalistiką?
Savęs foto–žurnaliste nevadinčiau, nes reportažų nefotografuoju. Madų ir studijinės fotosesijos, abstrakčios kompozicijos bei herojų portretai yra ne pagauti, o sukomponuoti ir surežisuoti vaizdai, jie artimesni filmams ar knygoms, tik labai trumpiems, sukurtoms istorijoms, o foto–žurnalistika yra realybės fiksavimas. O į fotografiją mane atvedė kalbos redaktorės. Man taip nepatiko, kaip mano tekstai buvo redaguojami, kad pamažu ėmiau istorijas pasakoti vaizdais.
Rašote blogą, dešimt metų dirbate fotografe žurnale, tačiau be meno istorijos Vilniaus dailės akademijoje, dar studijavote psichologiją Vilniaus universitete. Kodėl pasukote visai kitu keliu: nuo meno psichologijos link? Ar psichologija – jūsų atsarginis planas?
Ne, tikrai ne. Nuo vaikystės norėjau būti rašytoja ir pasakoti istorijas. Manau, pernelyg perfekcionistiškai ir pernelyg ilgai tam ruošiausi – studijavau dalykus, kurie, mano nuomone, svarbūs tam, kad sukurta istorija būtų estetiška bei tikroviška. Taigi, dėl to studijavau meno istoriją bei psichologiją.
Ar šiuo metu kaip nors siejate savo profesinį gyvenimą su psichologija?
Psichologe dirbti nesiruošiu, tačiau nuolat skaitau profesinę literatūrą. Malonu jaustis truputį ragana ir suprasti (ar įsivaizduoti, kad suprantu) tikruosius žmonių elgesio motyvus bei priežastis, kurie toli gražu ne visada sutampa su tuo, ką jie deklaruoja. Visi meluoja, sakė daktaras Housas (angl. doctor House), kažkada populiaraus serialo herojus. Įdomu, kad žmonės linkę meluoti ne tik kitiems, bet ir sau, o psichologijos žinios padeda tai suvokti ir gyventi sąmoningiau.
Agnė Gintalaitė (nuotr. asmeninio archyvo)
Neseniai knygynuose pasirodė jūsų pirmasis kūrinys „Bloga veganė“. Jūs pati sumąstėte imti ir parašyti knygą ar prireikė kitų žmonių padrąsinimų?
Kaip jau minėjau, nuo vaikystės kūriau istorijas ir planavau rašyti knygas. Ilgą laiką atidėliojau, vis laukiau, vis mėginau dar geriau pasiruošti, įgyti daugiau žinių, išminties. Rašiau tekstus už pinigus, kitomis pavardėmis, slapsčiausi pati nuo savęs. Psichologija padėjo man susivokti, kad jei noriu rašyti knygas, turiu tą daryti dabar, nes kitaip visada liksiu amžinuose laikinuose darbuose.
“Kiek teko studijuoti kūrybiškumą iš psichologinės pusės, svarbiausia yra asmenybės raida, tai, kaip vaikas yra auginamas. Taisyklės, stereotipai, vaidmenų pagal lytį primetimas trukdo vystytis kūrybiškumui.”
Pagrindinė knygos „Bloga veganė“ herojė Jurga – fotografė, veganė – visai kaip ir jūs. Būtų galima pagalvoti, kad rėmėtės asmenine patirtimi, rašydama knygą. Kaip yra iš tiesų?
Man atrodo, kiekvienas rašytojas iš esmės rašo apie save. Ir nesvarbu, pagrindinis herojus šuniukas, berniukas, ateivis ar dinozauras, vis vien jame didelė dalis autoriaus. Bet tik dalis. Realybės ir vaizduotė mano romane persipina, ten daug tikrų žmonių, kavinių, tikrų miestų, vandenynas tikras, sala. Tikras senelis. Kartais man ir pačiai sunku susigaudyti, kas tikra, ką pavogiau iš draugės, o kas tik vaizduotės virpesiai. Ar žinote, kad mes prisimename ne kažkada įvykusį įvykį, o savo paskutinį prisiminimą apie tą įvykį? Atmintis ir vaizduotė kiekvieną kartą, pasakojant tą pačią istoriją, ją sukuria iš naujo. Viskas yra išgalvota ir tuo pačiu viskas yra tikra.
Dažnai autoriai „užsikabina“ ir neapsiriboja vienu kūriniu. Galbūt planuose jau yra kita knyga?
Taip. Tačiau mano pirma knyga tik praeitą savaitę buvo išvežiota po knygynus, ji dar nauja. Apie antrą knygą dar kalbėti anksti. Gal tik galiu pasakyti, kad tai bus romanas.
Skaičiau, jog pasaulyje jus išgarsino projektas, apie kurį kraštiečiai beveik nežinojo. „Beauty remains“ – papasakokite trumpai apie jį.
Jei viską pasakočiau, tai nesustodama kalbėčiau iki ryto. Ar koks buvo jausmas vieną rytą rasti keliasdešimt laiškų prašančių interviu? Jausmas buvo geras, tačiau visi kiti rytai, kai interviu prašė tik keli, arba nebeprašė išvis, tapo kažkokie kitokie. Apėmė keista tuštuma. O gal norite sužinoti, ar istorija apie garažus, aprašyta mano romane, yra tikra? Aha, šito nesakysiu. Nes po to neįdomu bus skaityti knygą. Ar šis projektas baigėsi? Dar ne, vis dar teberenku garažų durų vaizdus, ruošiu albumą. Neseniai gavau maketą leidinio iš Taivano, kuriame straipsnį apie atminties fenomenus iliustruoja mano garažų durų koliažas.
Projektas „Beauty remains“ išgarsino Agnę Gintalaitę visame pasaulyje (nuotr. asmeninio archyvo)
Būti menininku nelengvas darbas: rašant knygą, reikia nustebinti skaitytoją; fotografuojant – sugauti kitonišką kadrą, padaryti savaip; kuriant blogą – rasti temų, apie kurias nekalbėta ar kalbama mažai. Kaip jums kyla idėjų? Gal turite sėkmės formulę?
Mano galvoje idėjų visada per daug, o ne per mažai. Pagrindinė problema yra atsirinkti vieną ir ties ja dirbti. Kitu atveju, idėjos ima skandinti, aš pervargstu, darau visko per daug ir nieko negaliu užbaigti. Vienatvė, tyla, šunys ir, žinoma, mano geriausias draugas, vyras, padeda susikaupti ir atsirinkti. Nežinau, ar čia gali būti kokia nors sėkmės formulė.
Kiek teko studijuoti kūrybiškumą iš psichologinės pusės, svarbiausia yra asmenybės raida, tai, kaip vaikas yra auginamas. Taisyklės, stereotipai, vaidmenų pagal lytį primetimas trukdo vystytis kūrybiškumui. Apskritai auklėjimas trukdo. Tėvai, jei norite, kad vaikas būtų kūrybingas, neauklėkite jo, o visada kalbėkitės apie viską, jokių tabu, bendraukite kaip su sau lygiu. Kita vertus, didelis kūrybiškumas ne visiems yra ir ne visiems turi būti kažkokia vertybė.
Agnė Gintalaitė (nuotr. asmeninio archyvo)
Kuo dar domitės gyvenime?
Oi, nežinau kaip trumpai atsakyti į šį klausimą. Viskuo. Daugybė dalykų mane domina: nuo naminio šampūno recepto iki dirbtinio intelekto. Kartais pasvajoju dar ką nors pastudijuoti, patinka šiuolaikinė filosofija, sprendžianti posthumanistinės būties ir nežmogiškos kilmės asmenybės klausimus, domiuosi medicina. Kartais leidžiu laisvalaikį skaitinėdama vaistų informacinius lapelius internete, arba įvairių ligų aprašymus. Mėgstu kiną ir serialus.
Akivaizdu, jog jūsų gyvenimas užpildytas net ir pačiais smulkiausiais darbais. Ar nebūna, kad norisi nuleisti rankas ir pabėgti nuo sunkumų? Kaip susitvarkote?
Būna. Tai ir darau tada taip, tiesiogiai, kaip sakote. Užsidedu sportbačius ir bėgu. Dešimt kilometrų yra ta riba, kai problemos ir sunkumai nebeprisiveja.
