Sveiki atvykę į Iraną – PRAŠOM UŽSIRIŠTI SKARĄ!
Iranas – egzotiškiausia pasaulio vieta, kurioje man teko ne tik pakeliauti, bet ir gyventi ištisus 4-erius metus. Pirmoji kelionė į kadaise Irano sostinę, o dabar 6-tą pagal dydį miestą Tebrizą buvo gana ilga ir varginanti.
Tekstas Rūta Elitok, nuotraukos Rūtos asm. archyvo, žurnalas VERSLO pietūs nr. 1
Rūta Elitok (nuotr. asmeninio archyvo)
Trys skrydžiai (Vilnius-Ryga- Stambulas-Tebrizas) ir valandų valandos oro uostuose, laukiant kito lėktuvo. Tačiau buvau tiek kupina jaudulio ir entuziazmo, kad keliauju į tokį egzotišką kraštą, jog, po teisybei, didžiąją laiko dalį prasvajojau, mintyse mėgindama įsivaizduoti, kaip gi ten viskas iš tiesų bus.
Paskutinio skrydžio metu netikėtai (nors gal ir visai tikėtai – mano kelionė jau tęsėsi apie parą!) labai palaimingai užsnūdau, deja, jis buvo per trumpas, kad atsikėlus norėtųsi šypsotis – „koks gražus rytas“. Visgi teko budintis, nes atėjo lemtingas momentas UŽSIRIŠTI SKARĄ.
„Ar ir tu ten ryši skarą?“ – tai, tikriausiai, vienas dažniausių ir pats pirmas klausimas, kurio nuolat sulaukiu. Irano valstybė oficialiai vadinama Irano Islamo Respublika, kas išvertus į paprastą kalbą reiškia, kad religiniai įsakymai šalyje turi valstybinių įstatymų statusą, ir viskas, kas yra draudžiama ar liepiama Korane (musulmonų šventajame rašte), yra kontroliuojama ir reguliuojama valdžios.
Galima būtų palyginti, tarkim, su krikščionišku Dievo įsakymu „Nežudyk“, kurio sulaužymas yra labai aiškiai ir konkrečiai baudžiamas kiekvienoje šalyje pagal jos įstatymų nustatytą tvarką. Tad skaros ryšėjimas moterims – ne laisvas pasirinkimas, pagrįstas jų religiniais įsitikinimais, o griežtai baudžiamas valstybinis įstatymas (įspėjimai, piniginės baudos, asmeninių daiktų konfiskavimas, plakimas rykštėmis, įkalinimas).
Iranietės (nuotr. Rūtos Elitok asm. archyvas)
Pirmiausia supratau, kad skarą kažkur saugiai supakavau – juk reikalas rimtas, čia ne šiaip kaklą apsirišti! Taigi reikėjo užsitikrinti, kad pagrindinis mano naujosios mados akcentas nesusiglamžytų. Suradusi prajuokinau iranietes, nes mėginau savąją skarą rištis be anei kruopelytės gėdos spoksodama į jų rišimosi technikas. Žinau, koks išraiškingas gali būti mano veidas, tad lengvai galiu tą jų juoką suprasti. Jei niekada nesirišote skaros ant galvos, tą padaryti be veidrodžio (ir ypač pirmą kartą!) – gan sudėtinga užduotis. Ką ten sudėtinga! Kažkuriuo momentu, kai žmonės jau pradeda judėti iš lėktuvo, spjauni į „kaip čia gražiau užsirišus“ ir tiesiog bandai užsimaukšlinti ją taip, kad nekristų, o ji, patikėkit manim, KRENTA lyg pasijuokti iš vargšės europietės norėdama. Jeigu niekada nedėvėjai skaros, atrodo, kad užsirišai ją kažkaip ne taip ir vis norisi ją pasitaisyti, ką padarius kiekvieną kartą jautiesi taip, tarsi pagadinai reikalus dar labiau. Lyg tyčia, skara taip suvelia plaukus, tarytum jie sąmoningai bandytų išsigelbėti iš po jos. Be to, ryšėdama skarą jos visai nejauti, tad nuolat teiraujiesi pažįstamo žmogaus šalia, ar ji vietoj ir ar nenukrito (nes, prisiklausius apie Irano baisumus, įsivaizduoji, kad skarai nuslydus nutiks kažkas LABAI blogo).
O kur dar tas neapleidžiantis jausmas, jog esi kaip arklys lenktynėse, kai jam uždedami akidangčiai, kad matytų tik tiesiai priešais save – skara uždengia šonus ir, norint žvilgtelėti į kairę ar dešinę, tenka gręžtis visu kūnu (tiesą pasakius, tai dar primena ir patemptus kaklo raumenis, kai reikia dėvėti įtvarą: sukinėjiesi visu kūnu kaip robotas arba, kaip mano klasės draugė man kartą tokia proga pasakė, – „kaip elegantiška ir gracinga inteligentė“). Taigi, iš tikrųjų vos ne visą laiką galvoji apie skarą ir apie tai, ar ji nenukrito, garbės žodis, visą laiką!
Ryšėdama skarą jos visai nejauti, tad nuolat teiraujiesi pažįstamo žmogaus šalia, ar ji vietoj ir ar nenukrito
Rūta Elitok (nuotr. asm. archyvo)
Visgi gera žinia ta, kad prie skaros (kaip ir prie visko gyvenime – po 4 metų praleistų Irane dabar jau drąsiai galiu teigti, kad priprasti galima tikrai prie absoliučiai visko!) priprantama labai greitai. Po poros dienų „skarinėjimosi“ tiesiog pamiršti, kad ant galvos kažkas yra. Manau, man pasisekė, kad pirmą kartą į Iraną atkeliavau šaltuoju metų laiku, kada kažko nešiojimas ant galvos yra gan įprastas dalykas ir mums, šiauriečiams. O dar kai ir visos moterys aplinkui su skaromis, viskas labai greitai pradeda atrodyti, na, paprasčiausiai natūraliai. Juk ir mes iš pradžių nelabai mėgome kepures (o kai kurie gal ir vis dar jų nemėgsta), bet kai matai jas visur aplinkui, o ausys šąla, užsimaukšlini ir pats – per daug nesusimąstydamas.
Tai nėra toks baisus ir nepatogus dalykas, kaip įsivaizdavau. Iš tikrųjų net nesitikėjau, kad taip teigiamai į jas reaguosiu (o po kiek laiko ir išvis atsiras noras pakeisti kepurę skara), ir, žinokit, nors čia ir galioja taisyklės apsirengimui, tačiau vietinės moterys atrodo tokios moteriškos, elegantiškos ir gražios, kad ir pačiai norisi pasitempti. Skarų rišimosi būdų yra devynios galybės, ir bendrame vaizde jos atrodo daugiau kaip nepaprastai gražus aksesuaras, o ne prievolė. Iš esmės, svarbiausia, kad turėtum kažką ant galvos, o kaip tai padarysi – čia jau tavo reikalas (išimtys – vietos, kur privalai vilkėti uniformą, ir fotografavimasis oficialioms nuotraukoms). Stebi iranietes (o nestebėti ir nesistebėti jomis tiesiog neįmanoma!) ir kraipai galvą: ir kaip jos sugeba taip užsirišti skarą, kad, atrodo, jog matai visą šukuoseną? Ir dar, beje, ohoho kokią! Kai kada net sunku suvokti, kaip joms ta skara laikosi, nes vietinės ją užsiriša taip toli ant pakaušio, kad, atrodo, jog absoliučiai nedengia plaukų. Jokių vertimų prisidengti kaklą ar visus plaukus.
Pagrindiniai moterų aprangos Irane reikalavimai:
– užsidengti plaukus; – užsidengti kojas;
– užsidengti 2/3 rankų;
– užsidengti „lytį“, t. y. iki kiek žemiau užpakalio.
Iranietės (nuotr. Rūtos Elitok asm, archyvas)
Iranietės moka nuostabiai pasirinkti drabužius, atitinkančius reikalavimus, bet kartu tokius, kad atrodo tiesiog stulbinančiai. Didžiausią įspūdį padarė tai, jog, rodos, VISOS moterys atrodo gražiai. Visos gražiai apsirengusios, visos su šukuosenom ir makiažais, ir visos – karalienės! Daugiau apie tai papasakosiu kito numerio laiške iš Irano.
Iš tiesų, jei ne Iranas, niekada ir nebūčiau pagalvojusi, kiek daug iš tikrųjų gali būti skirtingų skarų: vasarinės, žieminės, tinkamos nešioti viduje ir skirtos laukui, šventinės, kasdienės, darbui, poilsiui ir t.t. Ir kokios jos gali būti gražios! O buvimas Irane, kaip jokia kita mano gyvenimo patirtis, privertė susimąstyti, pradėti vertinti ir džiaugtis mažiausiomis, kitur taip „savaime suprantamomis“ kasdienėmis smulkmenomis ir patogumais, ir pajusti, ką reiškia mūsų taip dažnai vartojamas, bet iš tiesų toks sunkiai suvokiamas ir apčiuopiamas žodis – „laisvė“.
