Laumių vaikų pamotė
Fotografė Maria Cavali pasaulyje išgarsėjo projektu Heterochromija – Laumių vaikai, tačiau kelias į svajonę buvo vingiuotas, ne visada patogus, bet, kaip sako Maria, priverčiantis išmokti ne vieną pamoką. „Mano entuziazmu spindinčios akys daugelį įtikino mano idėjomis, tačiau tai, ką pasiekiau per penkerius metus, dirbdama protingai būčiau pasiekusi per trejus“, – atvirauja fotografė.
Tekstas Sandra Vilimaitė, nuotraukos Žaneta Pau, Maria Cavali asmeninis archyvas, žurnalas VERSLO pietūs nr. 1
Fotografė Maria Cavali (nuotr. Žaneta Pau)
Marios Cavali atkaklumas ir užsispyrimas siekiant tikslo atsiskleidė labai anksti, ji vienu metu studijavo dvejose aukštosiose mokyklose: politologiją ir fotografiją, tad per studentų ašarų ir paskutinės vilties-nakties sesijas jai tekdavo dvigubai daugiau egzaminų ir mažiau miego. Dar studijuodama Maria daug keliavo, atliko praktiką Amsterdame, o po studijų nusprendė ten apsigyventi. Nei apie fotografiją, nei apie politologiją tuo metu negalvojo ir, kaip pati prisipažįsta, apskritai nelabai žinojo, ką nori veikti gyvenime. Svarbiausia užduotis tuomet buvo rasti darbą Olandijos sostinėje, tačiau „padoresnio“ gauti nepavykus įsidarbino parduotuvėje ir restorane, nors tai visiškai nedžiugino.
Iš Nicos į Dubajų
„Aplikavau į įvairiausius darbus, patirties turėjau nemažai, kalbų mokėjau irgi pakankamai, tačiau nežinant, ko nori, tai yra lyg tuščias šaudymas į orą. Amsterdame prasidėjo žiema, buvau labai išsekusi po intensyvių darbo paieškų, išvargusi nuo dviejų turimų darbų, dar namuose kilo gaisras, ir tai buvo paskutinis lašas, paskatinęs keliauti ieškoti darbo kitur.
„Gal kur nors, kur šilčiau“, – šovė į galvą mintis. Kalbu prancūziškai ir Nicoje jau esu buvusi studijų laikais, vieną vasarą dirbau aukle pagal Au Pair programą, tad pradėjau žiūrėtis darbų Prancūzijos Rivjeroje. Mane sudomino kompanijos Naseba darbo skelbimas, jie siūlė vietą marketingo srityje, buvau pakviesta į Skype pokalbį, paskui buvo antrasis darbo pokalbio turas Monake. Taigi susiradau darbą pardavimų srityje“, – pasakoja Maria.
Dirbdama Nasebos kompanijoje, Maria Cavali įvairioms kompanijoms siūlė konferencijų paketus, jai reikėjo gilintis į vis naujas skirtingų industrijų sferas, darbo buvo itin daug, bet užsispyrimo palypėti karjeros laipteliu aukščiau nei darbas restorane ar parduotuvėje, irgi buvo daugiau. „Gyvenau Nicoje, nes gyventi Monake būtų buvę be proto brangu. Be to, Nicoje nuo Au Pair laikų turėjau kelis draugus, nors tuo metu jie studijavo kitur, tad aš tik dirbau, miegojau, bėgiojau, kartais nuvažiuodavau į aplinkinius miestelius, bet svarbiausias mano tikslas buvo įsitvirtinti kompanijoje, kad daugiau nebetektų dirbti mažai apmokamų studentiškų darbų. Ir mano pastangos atsipirko, po kelių mėnesių buvau išsiųsta stažuotis į Dubajų (Dubajuje yra pagrindinė kompanijos Naseba būstinė). Kelione pasirūpino darbdaviai, nors šeima labai jaudinosi, siunčiau jiems visus kompanijos kontaktus: adresus, telefonų numerius. Po pusmečio kompanijoje tikrai nemaniau, kad būsiu parduota šeichams, bet šeimai, žinoma, atrodė kitaip“.
Lūžio taškas
Jungtinių Arabų Emyratuose Maria praleido apie metus, bet Dubajus ilgainiui atsiskleidė kaip plastikinis, svetimas savo kultūra miestas. „Tuo metu jau nebenorėjau niekam nieko įrodyti, o ir darbas patiko vis mažiau. Kartą, leisdamasi liftu iš savo apartamentų 43 aukšte, pažvelgiau į save lifto veidrodyje ir pagalvojau: „Kas tu ir ką tu čia darai?“ – taip suvokiau: atėjo laikas pokyčiams.
Visada norėjau fotografuoti, nuo 16 metų dirbau su juostine kamera, bet pafotografuodavau draugus, kokias vestuves – tuo ir pasibaigdavo. Be to, ir mano šeimoje fotografija buvo laikoma daugiau hobiu nei profesija, tad neturėjau minties, kad galiu dirbti fotografe. Bet Dubajus, o vėliau dalyvavimas Burning Man festivalyje, kur savanoriavau kaip fotografė Media Mecca komandoje, viską sudėliojo į vietas – sudeginau praeitį ir nusprendžiau versti naują gyvenimo lapą. Grįžau į Amsterdamą ir viską pradėjau nuo nulio. Taip prasidėjo kelionė didžiosios svajonės įgyvendinimo link“.
Kaip klojosi kelias link svajonės?
Amsterdame įsidarbinau gide deimantų fabrike, laisvai kalbėjau prancūziškai, rusiškai ir angliškai, pardavinėjau deimantus rusų milijonieriams ir įsimylėjėliams, sutikau nuostabių žmonių. Olandijoje labai populiaru dirbti vos keletą dienų per savaitę. 3-4 dienas per savaitę dirbau fabrike, o laisvas skirdavau fotografijai. Buvau labai užsidegusi tapti fotografe, ėmiausi įvairiausių fotografijos darbų ir projektų, praktiškai ėmiau viską, kas susiję su fotografija. Dirbau ir mokamai, ir nemokamai. Žiūrint iš šiandieninės perspektyvos, sakyčiau, kad tuo metu gana taškiausi. Tada net tiksliai nežinojau, kaip įgyvendinti savo svajonę, kartais galvodavau, kad būnant 26 metų jau vėlu ką nors pradėti, tačiau nenorėjau sustoti ir negalėjau pasiduoti, tad ėjau į priekį kaip mokėjau ir galėjau. „Working hard, but not smart“ posakis man labai tiktų, nes dirbau daug, bet mažai uždirbdavau. Buvo etapas, kai 4 mėnesius dirbau 7 dienas per savaitę. Tačiau pragyventi vien iš fotografijos vis dar nepavyko.
Po metų arimo gavau darbą baldais prekiaujančioje tarptautinėje kompanijoje 1stDibs – ten fotografuodavau baldus, ir su ja dirbu iki šiol. Tai pati didžiausia meno kūriniais, baldais ir antikvaru prekiaujanti kompanija pasaulyje, jungianti įvairias pasaulio šalis. Fotografuodavau Olandijoje, fotografijas siųsdavau į Niujorką, o 1stDibs kompaniją aplankiau šių metų sausį, viešėdama Niujorke. Buvo labai smagu su visais susipažinti, nes ketverius metus bendravome ir dirbome per Skype. Taip pat nemažai laiko fotografavau Lamų slėniui, dariau reportažus iš Paryžiaus. Dirbau su L᾽Oréal produktais.
Kartą, leisdamasi liftu iš savo apartamentų 43 aukšte, pažvelgiau į save lifto veidrodyje ir pagalvojau: „Kas tu ir ką tu čia darai?“ – taip suvokiau: atėjo laikas pokyčiams
1stDibs – pati didžiausia meno kūriniais, baldais ir antikvaru prekiaujanti kompanija pasaulyje, jungianti įvairias pasaulio šalis (nuotr. Maria Cavali)
„Working hard, but not smart“ posakis man labai tiktų, nes dirbau daug, bet mažai uždirbdavau. Buvo etapas, kai 4 mėnesius dirbau 7 dienas per savaitę. Tačiau pragyventi vien iš fotografijos vis dar nepavyko
Ar dabar fotografija yra tavo pagrindinis pajamų šaltinis?
Dabar pagrindinis mano pajamų šaltinis yra daiktų fotografija, kartu fotografuoju žurnalui Luxurious Magazine Asia ir ruošiuosi darbo kelionei į Honkongą. Ten fotografuosiu gatvės madas ir ypatingas miesto vietas. O šiuo metu su fotografu Timu Johannisu kuriame naują kompaniją Rodsncones, kur stengiamės koncentruotis ties didesniais tarptautiniais klientais bei žurnalais. Manau, fotografijoje svarbu išmokti fokusuoti ne vien kadrą, bet kartu rasti savą nišą ir ten tobulėti, nes darant viską apie viską tikriausiai nelabai gali ir pavykti (šypsosi).
Pradėjusi savo kelią į svajonę, dirbai chaotiškai. Ar keistum ką nors?
Dirbau išties labai chaotiškai, ir jei grįžčiau atgal į praeitį – susikurčiau planą arba gal net pasamdyčiau žmogų, kuris galėtų man padėti tai padaryti. Nes man regis, kad tai, ką pasiekiau per penkerius metus, protingai dirbdama būčiau pasiekusi per trejus.
Kita vertus, mane į priekį vedė begalinis entuziazmas. Tai labai svarbu, nes mano degančios akys įtikino ir įkvėpė daugelį žmonių, kurie ėmė ir manimi patikėjo. Nemažai antikvarų fotografijos klientų ėmė mane samdyti kitiems fotografijos darbams ir projektams. Tada dar net nekalbėjau olandiškai, todėl ne visada būdavo lengva. Susikalbėti padėjo kamera, nes fotografija tai nėra vien techniškai gera fotografija, tai ir psichologinės žinios, komunikacija, verslo pagrindai, laiko planavimas. Mano gyvenimas yra tai, ką darau, ir tai, ką darau, yra mano gyvenimas: aš nuolat atsakinėju į laiškus, organizuoju fotosesijas, dirbu prie savo laisvų projektų… karjera yra tai, kas gyvena tavyje, tai nėra darbas, kurį atsėdi ir baigi, kai baigiasi darbo valandos.
Dirbau išties labai chaotiškai, ir jei grįžčiau atgal į praeitį – susikurčiau planą arba gal net pasamdyčiau žmogų, kuris galėtų man padėti tai padaryti. Nes man regis, kad tai, ką pasiekiau per penkerius metus, protingai dirbdama būčiau pasiekusi per trejus
Olandų pamokos
Dabar fotografės profesinėje srityje viskas suplanuota ir apskaičiuota. Tam turėjo įtakos pragmatiški ir racionalūs olandai. „Olandijoje išmokau verslumo, jie yra gana gerbiami verslo pasaulyje. Už darbą visada sumoka, visai nesvarbu, esi draugas ar ne. Lietuvoje kažkodėl vis dar populiaru draugams daryti darbus nemokamai, bet tai nėra geras įprotis. Dabar, kai draugai pradeda naują veiklą, stengiuosi juos paremti, nes parama labai svarbi, ypač iš artimų žmonių.
Talentingi lietuviai gali dirbti iš idėjos, talentingi olandai to niekada nedarys – jie turi gauti atlygį už savo darbą. Man, atėjusiai iš lietuviškos kultūros, buvo šokas – taip atvirai kalbėti apie pinigus! Bet pripratau ir, svarbiausia, supratau, kad tai verslo esmė! O lietuviai nelabai verslūs, nes vis dar vyrauja žodžiai „nepatogu“, „nemalonu“ kalbant apie pinigus. Olandai apie pinigus kalba tiesiai ir neturi dėl to problemų. Taip pat išmokau pasakyti NE. Anksčiau būdavo sunku tą pasakyti, juk myli savo veiklą. Kai paprašo ką nors nufotografuoti, tarsi negali atsisakyti. Bet juk realiai naudoju savo techniką, man kainuoja kelionė, valgis, paskui bus daug nuotraukų, kurias reikės retušuoti. Tai visa diena darbo. Kitas dalykas, kurį gerai išmokau – žmonės ima ne taip vertinti, kai dirbi nemokamai.
„Maria, jei tavo darbas nieko nevertas – nieko už jį ir neprašyk“, – kartą man yra pasakęs mokytojas Girdas. Atsimenu, net pyktelėjau, bet dabar visiškai suprantu: kaip gyvenime, taip ir veikloje: kol savęs nevertinam patys, tol nevertins ir kiti. O fotografija – brangi profesija, todėl pusvelčiui dirbdamas niekada nenusipirksi naujos technikos, nepadarysi geresnių darbų, negausi didesnių užsakymų. Vidutinybių yra milijonai, o profesionalumas reikalauja profesionalaus požiūrio ir pagarbos tam, ką darai.
„Maria, jei tavo darbas nieko nevertas – nieko už jį ir neprašyk“, – kartą man yra pasakęs mokytojas Girdas. Atsimenu, net pyktelėjau, bet dabar visiškai suprantu: kaip gyvenime, taip ir veikloje: kol savęs nevertinam patys, tol nevertins ir kiti
Fotografė Maria Cavali (nuotr. Žaneta Pau)
Jei nusikeltume penkerius metus į praeitį, kokių patarimų duotum ankstesnei sau?
Manau, svarbiausia gyvenime žinoti, ko nori: nuo to viskas ir prasideda. Tai galima labai paprastai padaryti – tiesiog darant kuo daugiau skirtingų darbų, nes supratimas, ko nenori, priartina prie to, ko nori. Aš dirbti pradėjau jau mokykloje, pakavau puslegalius CD į dėžutes, dvyliktoje klasėje dirbau vaizdo kasečių nuomos punkte Mindaugo Maximoje, vasarą – drabužių parduotuvėje Londone, aukle Nicoje, Air Baltic stiurdese, restorane, Dubajuje… Visi šie darbai man padėjo išsigryninti ir suvokti tai, ko išties noriu ir kas esu, kartu įgijau labai daug patirties, ji mane neša per gyvenimą ir dabar. Pradėti niekada nebūna vėlu, taigi galėčiau duoti ir du patarimus – svarbiausia niekada nesustoti ir pasiryžti surasti tai, kas tave daro laimingą.
Kaip manai, kiek svarbu specializuotis fotografijoje?
Manau, tai yra vienas svarbiausių dalykų. Būna fotografų, kurie savo puslapyje rašo, kad fotografuoja vestuves, portretus, laidotuves, papuošalus, vaikus, interjerą – praktiškai fotografuoja viską. Taigi kyla klausimas – kiek iš tų sričių jie gali padaryti išties gerai? Pradėdama fotografuoti dariau viską, bet pamažu likau prie to, kas mane išties domina, ir dabar stengiuosi tobulėti ir augti fotografuodama portretus ir produktus. Pradedantiems fotografams patarčiau dalyvauti konkursuose, plėsti pažinčių ratą, dirbti prie projektų, kurie juos įkvepia, ir kuo daugiau fotografuoti.
Tavo projektas Heterochromija – Laumių vaikai taip pat prasidėjo nuo konkurso?
Taip, pati idėja prasidėjo nuo konkurso apie žmogaus tapatybę, bet į konkursą fotografijų taip ir nepristačiau.
Papasakok plačiau apie Laumių vaikus.
Buvo toks konkursas apie identitetą, ir aš norėjau nufotografuoti moterį su dviem skirtingomis akimis. Įsivaizdavau 7 nuotraukų seriją, jos būtų sukabintos ilgame koridoriuje, kur 3 nuotraukos viename šone, trys – kitame, ir paskutinė nuotrauka didesnė nei visos kitos ir tiesiai į tave žiūrinti. Mano idėja buvo nufotografuoti tą moterį skirtingais įvaizdžiais, kad atrodytų, jog čia ne tas pats žmogus. Eini koridoriumi, peržiūri visas fotografijas ir tik vėliau pamatai moterį salės gale, žiūrinčią į tave dviem skirtingomis akimis, ir supranti, kad tai ta pati moteris. Tada pradėjau ieškoti modelių, bet buvo tik viena agentūra, turėjusi tokį modelį. Bet agentūra buvo labai brangi, apskaičiavau, kad mokant stilistei ir visažistei reikėtų visai apvalios sumos, kurią išleisti eksperimentiniam darbui nebuvau pasirengusi. Tad pradėjau ieškoti modelių feisbuke ir daugiausia visų man parašiusių žmonių buvo iš Lietuvos. Kaip tik turėjau vykti į Lietuvą, ten nufotografavau 5 žmones.
Kitas etapas buvo, kai dirbau su stiliste ir vizažiste, išsinuomojau studiją ir kiekvienam žmogui sugalvojau sukurti savitą stilių. Bet išėjo taip, kad jie visi atrodė kaip iš žurnalų viršelių. Makiažas, parinktas stilius – ir, regis, už viso to dingsta pats žmogus, pameti akis. Vėliau atspausdinau visas nuotraukas, išsirinkau tą, kuri man asocijuojasi su projektu labiausiai (tai buvo pati pirmoji daryta heterochromijos fotografija), ir tarsi pradėjau visą seriją iš pradžių.
Svarbiausia gyvenime žinoti, ko nori: nuo to viskas ir prasideda. Tai galima labai paprastai padaryti – tiesiog darant kuo daugiau skirtingų darbų, nes supratimas, ko nenori, priartina prie to, ko nori
Projektas Heterochromija – Laumių vaikai (nuotr. Maria Cavali)
Kas buvo sunkiausia?
Kai ėmiausi šio projekto, daugelis buvo itin kritiški, nepalaikė net artimi žmonės. Bet galvojau taip: man įdomu ir vis tiek darysiu. Esu užsispyrusi. O palaikymo sulaukiau iš tų pačių žmonių, kuriuos fotografavau. Dar ir dabar gaunu nemažai laiškų, kuriuose žmonės man dėkoja, kad populiarinu heterochromiją ir kad šis projektas tarsi leidžia jiems jaustis labiau ypatingiems negu keistiems ir kitokiems.
Taigi viskas prasidėjo nuo to, kad buvo įdomu, bet išaugo į socialinį reiškinį. Tarsi duodu balsą žmonėms, kurie atrodo šiek tiek kitaip nei įprasta, atskleidžiu tai portretais. Pasakose žmonės skirtingomis akimis vadinami laumių vaikais, bet su raganomis ar velniais jokių sąsajų neturi. Bet tarp žmonių yra išlikusių pasakojimų, kad šie žmonės yra raganiai (šypsosi).
Dauguma žmonių skirtingų spalvų akimis patyrė nemažai patyčių, ir tai juos traumavo. Viena mergina man pasakojo, kad taupo pinigus lazerio operacijai, kad galėtų pasikeisti akių spalvą, bet yra rizikos apakti. Kiti kaip tik jaučiasi labai ypatingi ir savo akimis labai didžiuojasi.
Man labai gražu, net nebūčiau sugalvojusi, kad žmonės dėl to gali kompleksuoti.
Man irgi labai gražu (šypsosi).
Girdėjau, Laumių vaikų paroda bus Niujorke? Nenorėčiau dabar daug kalbėti apie projekto planus, nes mano karjera permaininga, tad dabar sunku tai pamatyti iš laiko perspektyvos. Niujorkas daugumai nežinia kodėl yra magiškas žodis, bet iš esmės parodą planuoju daryti tada, kai bus išleista Heterochromijos portretų knyga. Manau, pirmiausia parodą surengsiu Amsterdame, Lietuvoje, o vėliau – ir Niujorke. Kai yra noras – visada yra kelias.
Yra dar viena fotografė olandė, kuri taip pat ėmėsi fotografuoti skirtingų akių žmones, irgi nuogais pečiais. Draugai man parodė. Bet aš reaguoju ramiai: jei vienas žmogus sukūrė filmą apie II pasaulinį karą, tai ką, dabar kiti jau negali? Idėjos sklando ore ir jos niekam nepriklauso, kas pirmas jas pasiima ir materializuoja žemėje, tai tam ta idėja ir priklauso. Man regis, kiekvienas turėjo tokių situacijų gyvenime, kai sakė: „Oho, aš irgi apie tai galvojau!“ Šiuo atveju aš priimu tai kaip komplimentą, kad mano sumanymas įdomus kitiems ir, žinoma, žiūriu į tai kaip į tam tikrą motyvaciją sparčiau dirbti prie šio projekto.
Ar buvo akimirkų, kai norėjosi nuleisti rankas?
Visiems būna tokių akimirkų. Aš liūdnai dienai leisdavau tiesiog praeiti. Geriau tądien eiti pasivaikščioti, pažiūrėti filmą, paskaityti knygą ar nuveikti ką kita malonaus. O vėliau pasitikti naują dieną – kaip atversti naują knygos puslapį, kur jau apima kita nuotaika. Anksčiau labiau sutrikdavau užklupus tokioms nuotaikoms, bet dabar esu senas vilkas, ir taip lengvai manęs iš vėžių neišmuši. O kai tą dieną išlauki, ima ir atsiranda koks didelis projektas arba nutinka kas nors gera.
